Ugdant vaiko savarankiškumą

Vaiko savarankiškumas

Savarankiškumas reiškiasi įvairiais aspektais. Lengviausiai pasiekiamas praktinis savarankiškumas palaipsniui leidžia vaikui apsieiti be kitų pagalbos fizinėje veikloje. Intelektualinis savarankiškumas – tai gebėjimas mąstyti pačiam, susidaryti savo nuomonę ir pačiam įveikti sunkumus. Pagaliau – emocinis savarankiškumas. Jį sunkiausia išsiugdyti – vaikas privalo išmokti atsiriboti nuo savo tėvų ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Klausimai ekspertams

Dr. Marie-Noelle Tardy, vaikų psichiatrė

Jauniems tėvams dažnai sakoma, kad augti – tai mokytis atsiskirti. Kita vertus, patiems mažiausiesiems labiausiai reikia tvirtų saitų su tėvais, ar ne?

Taip, patys mažiausi pirmiausia turi būti saugūs ir turėti tvirtus saitus su tėvais prieš pradėdami įgyti savarankiškumą. Kai vaikas gimsta, jis atsiduria visai kitokioje aplinkoje, jį ima veikti šviesa, garsas. Pirmą kartą pažindytas, pamyluotas, pažinęs savo tėvų kvapą, prisišliejęs prie jų, netrukus jis jau gali pasijusti saugiai. Tėvai susitapatina su pačiu mažyliu, kad geriau perprastų jo verksmo prasmę: gal duoti atsigerti, gal pakeisti sauskelnes ar pasupti. Nusiraminęs vaikas įvertins savo tėvus ir dar labiau prie jų prisiriš. Tėvai susipažįsta su savo vaiku nuo pat gimimo: jie mokosi jį pripažinti ir prisitaikyti prie jo. Pirmos dienos itin svarbios šiam abipusiam vaikų ir tėvų saugumui ir prisirišimui. Paskui bėgant mėnesiams palaipsniui vaikas taps vis savarankiškesnis.

Ar gera mintis savo vaiką per atostogas keletui dienų, o gal ir ilgesniam laikui patikėti seneliams?

Taip, seneliai savo vaikams ir anūkams gali suteikti neįkainojamą pagalbą. Trumpos viešnagės pas senelius leidžia tėvams truputį pabūti vieniems ir atsipūsti. O vaikas atras kitokį pasaulį; jis galės pasijusti vienturtis arba užmegzti ryšius, tarkim, su savo pusbroliais.

Iki dvejų su puse metų aštuonias dienas išsiskirti, mano manymu, nėra jokios rizikos. Tereikia vengti išsiskirti aštuntą ir aštuonioliktą mėnesį. Šie laikotarpiai sutampa su augimo stadija, kai išsiskirti būna itin sudėtinga ir vaikas jaučia nerimą svetimų žmonių akivaizdoje. Paskui įmanomos ir kur kas ilgesnės viešnagės, kurios neužtrunka ilgiau negu tris savaites. Antra vertus, ilgos viešnagės drauge su tėvais, kaip ir dažnos trumpos išvykos, visada būna sveikintinos, jos leidžia prisirišti prie senelių.

Vaiką, net jeigu jis visai mažas, būtinai reikia perspėti apie išvykimą pas senelius ir tam nuteikti. Gerai būtų, sakykim, skaičiuoti iki išvykimo likusias dienas arba naktis. Pagaliau labai svarbu, kad vaikas išsiskyrimo akimirką būtų budrus. Trejų metų vaiko galima paprašyti, tarkim, atsisveikinimo bučinio arba skirti užduotį – patikėti jam išvykimo dieną užrakinti duris.

Ar kolektyvinė vaiko priežiūra prisideda prie vaiko draugiškumo ugdymo?

Svarbiausia, kad vaikas augtų saugioje ir ramioje, bet taip pat atviroje aplinkoje. Tai padės jam atsiskleisti ir susidraugauti su kitais. Vaikas, prižiūrimas kolektyve, iš tikrųjų paprastai būna daug draugiškesnis. Iš lopšelyje prižiūrimų vaikų kai kurie, tarp kitko, niekada nepatiria tos aštuntojo mėnesio svetimų žmonių baimės. Vis dėlto paprastai nepatariama pradėti kolektyvinės priežiūros šiuo laikotarpiu. Geriau pradėti tai daryti anksčiau arba vėliau.

Ar žaidimas skatina savarankiškumą?

Žaidimas, o ypač judrusis žaidimas, tarkim, slėpynės, yra nepaprastai svarbus vaikui, kad jis galėtų pats save pažinti ir atskleisti. Žaidimas leis jam suvokti erdvę ir laiką, taip pat lavinti vaiko vikrumą: vaikas džiaugsis savo laimėjimais ir tuo, kad pamažu gali įveikti vis sudėtingesnes užduotis bei tapti vis savarankiškesnis.

Ar savarankiški veiksmai – vaikas vienas nusirengia, vienas žaidžia, susitvarko savo žaislus ir kt. – turi įtakos vaiko emociniam savarankiškumui, gebėjimui atsiskirti nuo tėvų?

Taip, turi, labai svarbu, kad vaikas, kai tik geba, mėgintų pats nusirengti, paskui apsirengti suaugusiojo akivaizdoje. Patartina jam sakyti „daryk tai pats“, užuot sakius „daryk tai vienas“. Taip vaikas pradės skirti savarankiškumą nuo kitų atsisakymo padėti. Iš pradžių padėkite kam nusirengti, paskui leiskite tai daryti jam pačiam, o vėliau vėl padėkite jam.

O dėl žaislų, man atrodo, labai svarbu nenusiteikti pernelyg liguistai. Tarkim, nereikia nuolat jo prašyti sugriauti savo statinius, kad būtų atlaisvinta vieta. Pasiūlyti jam susidėti į vietą žaislus prieš pradedant tvarkytis yra puiki alternatyva ir tai leis jam išsiugdyti pažangųjį savarankiškumą.

Ištrauka iš knygos Madeleine Deny “Savarankiškumas”.