Knygų spinta
2010 m. rugpjūčio 20 d.
Žalieji Išmos vandenys |
Komentarai: 1 |
Leidykla „Nieko rimto“ išleido penktąją romanų serijos „Echo labirintai“ knygą – „Žalieji Išmos vandenys“. Romanų ciklo herojus Maksas – eilinis žmonių giminės atstovas, tramvajumi iškeliavęs iš kasdienybės į savo sapnų miestą Echą. Ten jo laukia nauja realybė: mistiška, neįtikėtina ir užburianti. Atkeliavęs į Echą, Maksas įsidarbina Slaptojoje paieškoje, kurios kandūs, bet humoro nestokojantys sekliai narplioja mistinius detektyvus.
Ne veltui legendinio Makso Frajaus knygų serija, milijoniniais tiražais išleista Rusijoje, tapusi bestseleriu Ispanijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, vadinasi „Echo labirintai“ – juose „pasiklysta“ ir fantastinės literatūros, ir nuotykių romanų, ir detektyvų mėgėjai.
Naujausioje „Echo labirintų“ serijos knygoje skaitytojų laukia dar viena kvapą gniaužianti istorija. Pakeliui į kalėjimą dingsta konvojus su pavojingu kaliniu, į uostą atplaukia laivai, kuriuose nė gyvos dvasios, o Echo krantus skalaujanti upė hipnotizuojamai ima traukti miestelėnus. Ne nusiskandinti, o tiesiog užmigti lediniame upės vandenyje. Kad išgelbėtų tūkstančius žmonių, Maksas ryžtasi mirtinam pavojui – jis taps jauku nematomai Žaliųjų vandenų pabaisai. Tik ar jam pavyks atsispirti hipnotizuojantiems siaubūno kerams?
Neįtikėtina, tačiau knygos autorius Maksas Frajus gyvena Lietuvoje. Šis faktas daugeliui užsienio skaitytojų sukelia ne tik nuostabą, bet galbūt ir pavydą. Savo miesto gatvėse sutikti paslaptingąjį autorių svajoja JAV, Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos skaitytojai, jau seniai patekę į knygų serijos „Echo labirintai“ pinkles. Maksas Frajus, arba po šiuo pseudonimu besislepianti Svetlana Martinčiuk, praleidusi Maskvoje daugiau nei 12 metų, jau kuris laikas mina Vilniaus senamiesčio gatveles.
Komentarai
Reikia perskaityti ankstesnes knygas, kad suprastum apie ką eina kalba ir skaityti šią tik tada, jei pamėgai ankstesnes. Kaip ir ankstesnės, ši irgi parašyta jau pasidariusiu įprastu laisvu, sąmojingu, lengvai atpažįstamu autoriaus stiliumi. Žodžių žaismas žavi, tačiau tenka pripažinti, kad jaučiamas perdėtas paaugliškos savimeilės persmelktas turinys. Tai keista, turint omeny, kad autorė gimusi 1965m. Galima ją pagirti už jaunatvišką mąstymą. Knygos pabaigoje neišvengiamai laukia gera pabaiga ir tai suteikia knygai optimizmo ir lengvumo, ją galima skaityti kaip ilgą daugiau nei 200 psl linksmą istoriją, nesitikint rasti rimtų bei gilių minčių. Kita vertus, matyt, ne tam ji ir rašyta.
Knygoje aprašomas fantazijų pasaulis, kuriame pagrindinis herojus mylimas, gerbiamas, jo bijoma, juo žavimasi, jam sekasi, jis turi aibę neatskleistų galimybių. Pradėjus skaityti lengva ir pačiam nusikelti į tą svajonių vietą, kur gyvena magija, gerai mokama už mėgstamą darbą ir negana to, sąskaitą užeigoje galima užrašyti imperatoriaus vardu. (Tokia tipiška miesčionio fantazija).
Kaip patenkama į šią vietą? Tą galime kiekvienas – savo sapnuose.
„Sykį jis nutaisė visiškai rimtą snukį ir pareiškė, kad labai galimas daiktas, jog aš - paprasčiausia daržovė, kadaise sėkmingai suėsta kokio nors žolėdžio siaubūno, kurio skrandžio sultys gali kelti fantastines haliucinacijas virškinamam maistui, tad šią akimirką tiesiog mėgaujuosi pribloškiančia nuostabaus savo gyvenimo iliuzija- pabaigai... <...> "Bet jei mūsų gyvenimas - tik sapnas, įsivaizduoji, Maksai, kokie pavargę ir nusibaigę prabusime? - galiausiai pašaipiai klausdavo jis. - Ir žinok: tokios būklės turėsi trenktis į kokią nors įgrisusią tarnybą... kad po kokių dviejų šimtų metų suprastum, jog ir šita egzistencijos dalis tebuvo sapnas, ir taip - iki begalybės!"
Duočiau 4 iš 5, bet tik mėgstantiems lengvas istorijas.
Skelbti naują komentarą