Kaip padėti vaikui valdyti konfliktą

Vaikų konfliktai

Konfliktai yra natūralus, neišvengiamas ir reikalingas reiškinys. Būtų nerealu tikėtis, kad jų visiškai nekils. Taigi mes nesiekiame jų panaikinti, nes tada vaikas būtų priverstas gyventi toli nuo realybės esančiame pasaulyje. Mūsų siekis veikiau yra išugdyti vaiko gebėjimą konfliktus valdyti savarankiškai.

Svarbu, kad mūsų veikla skatintų mokytis naujų elgesio formų ir naujų manierų. Užuot ieškojus būdų, kaip nubausti, pamokyti vaiką ar jam ką nors uždrausti, patartina pagalvoti, kokių priemonių imtis, kad vaikas pradėtų suvokti tai, ką padarė, ir galėtų iš šios patirties pasimokyti.

Penki pagalbos žingsniai

Veikdamas pagal šiuos žingsnius, suaugusysis gali pozityviai padėti vaikui, palaikyti jį ir užvesti ant kelio.

1. Išsiaiškinti vaiko patiriamas emocijas.

Suaugusysis turi mėginti išsiaiškinti emocijas, kurias vaikas patyrė prieš atitinkamą poelgį, po jo ir to poelgio metu. Visos emocijos yra normalus ir sveikas reiškinys. Elgesio formos yra būdai, kuriais asmuo reiškia savo emocijas, ir jos kartais gali būti neadekvačios. Kai mes imamės veiksmų, svarbu vaikui išaiškinti skirtumą tarp emocijos ir elgesio. Kuo tiksliau jis suvoks savo emocijų pobūdį, tuo lengviau vaikui bus jas reikšti adekvačiai. Mūsų tikslas išmokyti vaiką pripažinti abipusį jausmų ir elgesio priklausomybės ryšį. Jis turi suprasti, kad jo emocijos nėra atmestinos, tačiau privalu jas reikšti deramai, nesukeliant neigiamo poveikio nei sau, nei kitiems.

2. Atpažinti emocijas, kurias mums sukelia vaiko elgesys.

Kad galėtume nuolat imtis nuoseklios ir nešališkos veiklos, svarbu suvokti, kokias emocijas mumyse pažadina vaiko elgesys, nes mūsų veiksmai priklauso nuo patiriamų emocijų.

3. Išsiaiškinti vaiko ketinimus ir poreikius.

Kartais nederamai elgdamasis vaikas turi teigiamų ketinimų, pavyzdžiui, maloniai nuteikti, patraukti dėmesį, patarnauti ir t. t. Dėl šios priežasties suaugusieji pirmiausia turėtų išsiaiškinti vaiko tikrus ketinimus. Prisiminkime, kad jaunesnio nei 12 metų vaiko moralinė sąmonė nėra itin išsivysčiusi, todėl jo ketinimai priklauso nuo poreikių. Dėl to vaikas dažniausiai reiškia ne tikrą pyktį, o veikiau elgiasi spontaniškai pagal poreikius.

4. Kita linkme kreipti vaiko veiksmus.

Dabar, kai manome, kad žinome (absoliučiai to tvirtinti, be abejo, negalime), kokios yra vaiko emocijos, ketinimai ir poreikiai, galime jam padėti kreipdami jo veiksmus kita linkme, t. y. galime imtis tokios veiklos, kad jo elgesys taptų priimtinas.

5. Palaikyti vaiką.

Mes palaikome vaiką, vadinasi, padedame jam ugdyti veiksmingas pozityvios emocijų, ketinimų ir poreikių raiškos strategijas, taip pat ir įvertinti savo veiksmus. Taigi, kad mūsų veikla ilgai duotų vaisių, naujus elgesio būdus vaikas turi įvertinti pats. Jis turi sugebėti suvokti deramų ir nederamų poelgių pasekmes ir skirtumus. Suaugusysis yra šalia, kad padėtų jam apmąstyti savo veiksmus.

Galiausiai mūsų įsikišimas yra ne vien tik kalbos ir diskusijos su vaiku, bet taip pat ir stebėjimas, analizė bei mėginimas interpretuoti jo elgesį ir savo emocijas.

Ištrauka iš psichologės Chantal Theriault knygos „Vaikų konfliktai. Kaip ugdyti savarankiškumą“.