Homeopatija: esmė ir gydymo principas

Homeopatija

Homeopatijos sąvoka, sukurta jos pradininko dr. Samuelio Hahnemanno, pažodžiui išvertus reiškia „gydymą panašiu“, skirtingai nuo alopatijos – gydymo priešingu, – kuri praktikuojama šiuo metu įsigalėjusioje medicinoje.

Raminamieji vaistai nuo nemigos, karščiavimą slopinantys medikamentai, sergant infekcinėmis ligomis, odos išbėrimų gydymas kortizonu – tai medicininiai preparatai, kurių veikimas pagrįstas priešingumu. Jie yra tikslingai vartojami prieš simptomus, tačiau palieka nuošalyje ligos priežastį. Todėl esama pavojaus, kad liga bus užslopinta, o organizmas, dėdamas pastangas išlaikyti sveikatą, nusilps.

Iš tiesų kiekvienas organizmas pats siekia išsaugoti sveikatą ir palaikyti harmoningą visų gyvybinių jėgų santykį. Paprastai ilgą laiką jis tai atlieka be pagalbos iš šalies. Homeopatinių vaistų reikšmė dar ir ta, kad jie ne slopina ligos simptomus alopatiškai (veikdami priešingai), bet atvirkščiai – remia organizmą kaip vienminčiai paciento partneriai, tikslinčiau panaudodami jo paties savigydos galias, o jei jos yra per silpnos, specialiai jas suaktyvindami. Tokiu būdu per trumpiausią laiką organizmas gali vėl išgyti. Būdas, kuriuo homeopatija pasiekia tokio išgijimo, iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalus: liga gydoma vaistu, kuris sveikam žmogui galėtų sukelti panašią ligą. Ši vaisto panašumo, simile, savybė, o ne koks nors cheminių junginių poveikis ląstelėms ar organams, homeopatinį vaistą paverčia gydančiuoju veiksniu.

Šį procesą gali paaiškinti paprastas pavyzdys. Žmogus skundžiasi nemiga. Jis yra labai susijaudinęs, jį kamuoja įvairios mintys ir jo pojūčiai taip sudirginti, kad jį erzina net menkiausias garsas. Ar egzistuoja kokia nors medžiaga, galinti sveikam žmogui sukelti panašią būseną? Taip, tai paprasta pupelių kava, kuri, jei geriama stipri arba dideliais kiekiais, tam tikriems žmonėms gali sukelti tokią būseną. Kiekvienas, kuriam panašiai pasireiškia nemiga, gali būti nuo jos išgydytas su Coffea D12 – homeopatiškai paruošta kava.

Tačiau nemiga gali reikštis ir kitaip. Drovus žmogus niekaip nepamiršta pasibaigusios dienos nemalonumų arba pernelyg rūpinasi tuo, kad ir rytoj jam viskas sėkmingai klostytųsi. O kitas neužmiega todėl, kad iki vėlumos dirbo protinį darbą ir negali nuo jo atitrūkti. Ir dar vienas pavyzdys, liudijantis, kokios skirtingos gali būti nemigos priežastys ir formos, kurias, laikantis panašumo dėsnio, reikia gydyti skirtingais vaistais: kažkas neramiai vartosi lovoje. Jam tai per šalta, tai per karšta. Viduryje nakties prireikia persivilkti prakaitu permirkusius naktinius, o atsibudęs rytą randa nuo seilių sudrėkusią pagalvę, jaučiasi neišsimiegojęs, dirglus ir atrodo labai nervingas.

Samuelio Hahnemanno nuopelnas yra tas, kad jis seniai žinomus dalykus išplėtojo iki visapusiškos ir patikrinamos gydymo sistemos: nuo ko žmogus suserga, tas gali jį ir išgydyti. Jau didieji gydytojai Hipokratas ir Paracelsas žinojo, kad panašų galima gydyti panašiu. Hahnemanno panašumo dėsnis Smilia similibus curentur (panašų tegydo panašus) yra svarbiausias homeopatinio gydymo principas.

Šį gydymo dėsnį Hahnemannas atrado 1790 metais pats išmėgindamas kinmedžio žievės poveikį. Tais laikais kinmedžio žievę dažnai vartodavo kaip vaistą nuo maliarijos. Kadangi Hahnemanno negalėjo patenkinti įprastiniai šios medžiagos gydomojo poveikio aiškinimai, jis ryžosi eksperimentui ir pats pavartojo kinmedžio žievę, norėdamas patikrinti jos poveikį. Būdamas sveikas, patyrė simptomus, kurie atsiranda sergant maliarija! Vaisto sukelta liga truko tik keletą valandų, tačiau ji atsinaujindavo, jei tik Hahnemannas vėl pavartodavo vaistą.

Iš šio ir daugelio kitų bandymų su savimi jis padarė tokią svarbią išvadą, kad vaistas tik tuomet tiks, jei sveikam žmogui jis galės sukelti simptomus, panašius į tuos, kuriais skundžiasi ligonis. Homeopatinių vaistų parinkimą lemia panašumo dėsnis. Kad būtų galima gydyti pagal šį dėsnį, reikia tiksliai žinoti vaistus. Mineralines, augalines bei gyvulines medžiagas bandant sveikiems žmonėms ir remiantis homeopatiškai gydančių gydytojų patirtimi, buvo sudaryti išsamūs vaistų simptomų rinkiniai. Taip atsirado trumpi ir ilgi vaistų aprašymai; kai kurie iš jų apima tik dešimt ar dvidešimt simptomų, tuo tarpu kiti – du ar tris tūkstančius.

Simptomai, kuriuos gali sukelti homeopatinis vaistas tam tikromis sąlygomis išbandant jį sveikam žmogui, pasireiškia visame kūne nuo galvos iki kojų, siejasi su kiekviena organų sistema ir žmogaus esme – jo vidumi, psichika. Todėl vienas vaistas gali gydyti skirtingus to paties ligonio negalavimus.

Ištrauka iš Werner Strumpf knygos “Homeopatija. Savigydos vadovas”.