Dialogas su kūdikiu iki gimimo

Dialogas su kūdikiu

Tėvų, ypač mamos, dialogas su kūdikiu prasideda daug anksčiau iki jo gimimo. Dar negimęs kūdikis gyvena mamos viduje visai ne taip, kaip tai buvo laikoma anksčiau, – ne begarsiame, tamsiame pasaulyje.

Tikriausiai jis mato šviesą, patenkančią per mamos pilvo dangalą kaip raudoną švytėjimą; greičiausiai jis atpažįsta vidaus organus, supančius gimdą, kaip silpnus šešėlius. Vaisiaus klausa taip pat funkcionuoja.

Kūdikį supa įvairūs garsai. Jis girdi gurgimą motinos pilve, jos širdies plakimą, kraujo pulsavimą, virškinamojo trakto organų garsus. Į motinos kūną pateka ir išorinio pasaulio garsai. Tyrimai parodė, kad per kelias minutes po gimimo kūdikis atskiria motinos balsą nuo visų kitų balsų ir net atpažįsta tam tikrus muzikinius fragmentus, kuriuos mama dažnai klausėsi paskutinėmis trimis nėštumo savaitėmis. Kūdikis – jautri būtybė, todėl priima žmogaus balso ritmą ir melodiją kaip kažką labai pažįstamo.

Mama savo ruožtu jaučia kūdikio buvimą nuo pat nėštumo pradžios; kai kurios moterys sako – ir tai visai suprantama – kad jos žinojo apie savo nėštumą, kai tik jis prasidėjo, kol dar nesusiformavo embrionas, kurį galima nustatyti ultragarso tyrimais; atsirado tik keletas besidalijančių ląstelių, kaip rutuliukas dar laisvai judančių gimdos paviršiumi.

Tik žymiai vėliau, apie 18-ąją nėštumo savaitę, motina pradeda jausti pirmuosius savo kūdikio judesius, švelnius ir panašius į drugelio sparnų prisilietimą.

Judesių intensyvumas greitai auga: kutuliuką keičia stūmimas ir smūgiai. Greitai pradeda judėti mamos pilvo paviršius. Atrodo, kad iš apvalaus pilvo iššoka užpakaliukas, keliai, alkūnės, rankytės, kojytės. Glostant pilvo paviršių, galima pradėti švelnius žaidimus su dar negimusiu kūdikiu. Juose gali dalyvauti ir tėvas. Tai suteiks galimybę pačioje anksčiausioje stadijoje pajausti ryšį su mažyliu.

Viskas, kas vyksta po gimimo, tai to ryšio, kuris užsimezgė jau seniai, tęsinys. Pirmosiomis sekundėmis po gimimo jaučiamas ryšys tarp kūdikio ir motinos bei tėvo. Dabar aišku, kokios svarbios tos pirmosios akimirkos, kadangi nuo jų prasideda svarbus jungiantis procesas.

Jei dar negimęs kūdikis jau turi pojūčius, tai naujagimis pirmosiomis gyvenimo akimirkomis riksmu bando į save atkreipti jį supančiojo pasaulio dėmesį. Juk gamta surėdyta taip, kad naujagimis (kaip ir mama) pirmosiomis valandomis po atsiskyrimo, nežiūrinti į visus išbandymus, išsaugo ypatingo budrumo būseną. Taip pat instinktyviai ir godžiai, kaip pirmomis minutėmis jis žinda pieną (kuris mamai išsiskiria tik pirmosiomis valandomis po gimdymo), kūdikis stengiasi įsidėmėti daug naujų reiškinių: labiausiai jį domina veidai, kurie lenkiasi į jį.

Naujausi tyrimai parodė glaudų ryšį tarp dėmesio, kuris buvo skiriamas kūdikiui, ir kalbinio bei socialinio jo vystymosi. Tam, kad vaikas būtų pasitikintis savimi, reikia ne vertinti jo vystymąsi, o priimti jį tokį, koks yra, ir skaitytis su tuo. Ir kūdikiui, ir patiems tėvams svarbiausia stebėti mažylio vystymąsi su meile ir pasitikėjimu, stiprinti ryšį, tada atsiranda tvirta, pasitikėjimu grįsta draugystė, kuri tęsiasi ilgus metus.

Su malonumu stebėkite kūdikio vystymąsi pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais, patraukite šalin mintis apie auklėjimą ir pedagoginius metodus. Veikite intuityviai. Nelauktas džiaugsmas, su kuriuo jūs pasitiksite savo kūdikio pasiekimus, persiduos ir jam. Jis priims jūsų džiaugsmą kaip padrąsinimą ir stengsis jį pateisinti.

Parengta pagal Materinstvo.ru informaciją