Čekija: kelionė dviračiais su vaiku

Čekija kelionė dviračiu

Prieš 6 metus būdami Čekijos nacionaliniame parke České Švýcarsko nusprendėme, kad čia dar grįšime. Duktė Eglutė jau paaugo ir nusprendėme į kelionę leistis trise. Tai pirma tolimesnė mūsų planuota kelionė su vaiku. Klausimų kilo daug, bet nusprendėme juos spręsti, iškilus poreikiui.

Kadangi daug keliauti planavome dviračiais, nusipirkome prie suaugusiojo dviračio tvirtinamą priekabą vaikui (tiesiog prijungiamas trečias ratas). Nors pardavėjai Lietuvoje aiškino, kad trečias ratas skirtas vaikams nuo maždaug 6 metų amžiaus, bet mūsų keturmetė puikiai ja važiavo. Šis pirkinis pateisino visus mūsų lūkesčius.

Pranešus Eglutei apie būsimą kelionę, ji tapo labai laukiama – pradėjome skaičiuoti dienas iki atostogų. Nerimavome, kaip 4,5 metų vaikas iškęs visą dieną važiuoti automobiliu per visą Lenkiją.

Atostogos atėjo, tad pradėjome krautis daiktus. Jų sukrovėme visą kalną, bet viskas tilpo į mūsų automobilį: dviračiai ant stogo, daiktai viduje, truputis užkandžių, truputis žaislų… Planavome išvažiuoti 5 valandą ryte, norėjome pravažiuoti beveik visą Lenkiją per vieną dieną, tačiau pažiūrėję GPS, nusprendėme važiuoti iki pat mūsų kelionės tikslo – kempingo Čekijoje (Mezni Louka).

Važiuodami su vaiku, buvome pasiruošę dažniau sustoti, nors to neprireikė: sustojome papusryčiauti, papietauti ir pavakarieniauti. Tad kelionė su vaiku neužtruko tiek, kiek manėme.

Pirma diena Čekijoje

Kaip visada, tai yra įsikūrimo naujoje vietoje ir reikalingų daiktų įsigijimo diena. Maistas Čekijoje yra pigesnis, todėl iš Lietuvos nieko nesivežėme, viską pirkome ten. Nusipirkome ir didesnę palapinę su dideliu prieangiu – labai patogu, keliaujant su vaiku: pakankamai vietos visiems daiktams susidėti ir pasislėpti nuo lietaus.

Su savimi vežėmės primusą, nes pusryčius ruošėmės virti patys, ir karts nuo karto vakarienę. Pietus nusprendėme valgyti kavinėse, nes Čekijoje porcijos didelės, o kainos mažesnės nei Lietuvoje (ypač mažesniuose miesteliuose). Kavinėse užsisakydavome dvi pietų porcijas ir visi trise pavalgydavome, kartais net visko nesugebėdavom įveikti. Vaikiškų patiekalų net neimdavome, nes jų kiekiai visai nevaikiški: 200-300 gramų – ne kiekvienas suaugęs tiek suvalgys.

Apie kainas kempinge: už 4 nakvynes palapinėje sumokėjome ~120 litų. Į kainą įskaičiuoti mokesčiai už palapinę, du suaugusius žmones, vieną vaiką, automobilį ir specialus nacionalinio parko mokestis. Taigi, kempingo kainos tikrai žemesnės nei Lietuvoje. Vėliau dar 3 naktims buvome išsinuomavę namuką, kuris kainavo ~200 litų. Štai tokios buvo pradinės išlaidos.

Į šį parką galima važiuoti ir nežinant, ką norėsite nuveikti, kempinge daug informacinės medžiagos ir žemėlapių su maršrutais (ir pėsčiųjų, ir dviračių), kiekvienas gali sau pasirinkti, kas jam labiausiai patinka.

Viena iš ten iškylančių problemų – angliškai kalbančių darbuotojų šitoje Čekijos dalyje surasti labai sunku. Paprasčiau susikalbėti rusiškai, lenkiškai, arba vokiškai.

Tačiau yra ir didelis privalumas – Čekijoje, kaip ir Vokietijoje, nėra uodų! Nė vieno uodo neteko matyti visų atostogų metu, nors gyvenome kempinge miške ir važinėjomės miško keliukais.

Pilnai įsikūrę, ėmėmės planuoti kitos dienos maršrutą. Norėjome ne itin sunkaus pasivažinėjimo dviračiais, kad pažiūrėtume, kaip Eglutė adaptuosis ir reaguos į tokį aktyvų mūsų poilsį.

Antra diena

Maršrutas: Mezni Louka (kempingas) – Mala Pravčicka brana – Zadni Jetrichovice (Čekijos ir Vokietijos siena) – Hinterhermsdorf – Zadni Jetrichovice –Vysoka Lipa – Mezni Louka (kempingas). Pravažiavome ~30 km.

Išvažiavus iš kempingo, iš karto teko kilti į aukštą kalną. Pirmu poilsio punktu buvome numatę Mala Pravčicka brana (nedidelis uolų masyvas), yra kur pasivaikščioti ir akis paganyti.

Aukštai pakilus, tenka žemai lestis. Taip ir buvo, po aukšto kalno su nedideliu uolų masyvu, leidomės nuo kalno labai ilgai, net baisu buvo pagalvoti, jei reikėtų važiuoti į tokį kalną… Bet Eglutei labai patiko, kuo greičiau važiuojame, tuo garsiau dainuoja. Be abejo, važiuojant su dviračiu, vaikui ir suaugusiems būtini šalmai, pravertė ir dviratininko pirštinės, ir akiniai nuo saulės (važiuojant su dviračiu, akiniai apsaugo ne tiek nuo saulės, kiek nuo dulkių ir smulkių vabaliukų).

Pirmą dieną pravažiavome ir neplatų gražų upelį, kuriuo praeina siena tarp Vokietijos ir Čekijos. Pabuvome Vokietijoje – dviračio keliukai Vokietijoje daug geresni nei Čekijoje (Lietuva, palyginti su Čekija, dviračių takų beveik neturi).

Važiuojant per mažus miestelius, patartina turėti su savimi grynų pinigų, nes labai mažai kur kavinėse priima kortelę, arba įsidėti su savimi pietus. Visada reikia turėti užkandėlių (būnant visa dieną gryname ore, vaikui kyla apetitas ir užkandžiai labai gerai praverčia: barankytės, javinukai, sausainiai, vafliukai), ir būtinai vandens – bent 1,5 litro (karštesnę dieną imdavome ir daugiau). Grįžę į kempingą, mes buvome labiau pavargę nei mūsų vaikas.

Trečia diena

Patraukėm į kitą pusę nuo kempingo. Šią dieną nusprendėme daugiau laiko praleisti Vokietijoje. Maršrutas: Mezni Louka (kempingas) – Hrensko (dar Čekija) – EuroVelo trasa iki Krippeno (jau Vokietija) – Bad Schandau – Hrensko – Mezna –Mezna Louka (kempingas). Pravažiavome virš 30 km.

Nors pravažiavome daugiau, bet maršrutas buvo lengvesnis. EuroVelo trasa eina palei upę, kurią Čekijoje vadina Laba, o Vokietijoje Elbe. Didelių pakilimų ir nusileidimų buvo tik Čekijos teritorijoje.

Išvažiavę iš kempingo, ilgai leidomės nuo kalno (~5 km), net pavargome. Pirmas sustojimo taškas buvo Čekijos miestelis Hrensko. Tai nedidelis miestelis Čekijos ir Vokietijos pasienyje. Miestelį sudaro viena gatvė tarp aukštų uolų. Namukai tiesiog prilipdyti prie uolų.

Įdomu buvo tai, kad matėme labai daug kinų prekeivių palapinių. Pas juos galima rasti žinomų prekinių ženklų produktų. Taip pat smagiai apžiūrėjome nykštukų ir įvairių gyvūnėlių figūrėles, kuriomis tradiciškai vokiečiai mėgsta apstatyti savo namo teritoriją.

Miestelyje galima atsiskaityti ne tik Čekiškomis kronomis, bet ir eurais. Kai kurios parduotuvės pinigus konvertuoja pagal savo euro kursą – palankesnį nei banke, dėl to verta pirkti daiktus, mokant už juos grynais eurais.

Norint patekti į Vokietijos EuroVelo taką, reikia persikelti keltu, panašiu į nedidelį laivuką. Mokama už dviračius ir žmones. Už Eglutę vokiečiai mokesčio nepaėmė. Persikelti iš Čekijos į Vokietija Elbe mums kainavo ~11 lt. Laivukas plukdo, esant reikalui, kai atsiranda žmonių. Labai daug norinčių mes nematėme ir kiek kėlėmės, buvom vieni. Ar vokiečiams apsimoka taip plukdyti žmones nežinau, bet servisas nebrangus ir greitas.

Toliau – EuroVelo trasa Vokietijoje. Gražus asfaltuotas takas, su aiškiai matomoms nuorodoms ir kilometražu. Daug suoliukų ir kelios pavėsinės atsisėsti pailsėti. Pakeliui sustojome vaikų žaidimo aikštelėje užkandžių. Vokietija pribloškė mus savo tvarkingumu. Mums labai toli iki to. Vaikų aikštelė pastatyta jau seniai, bet niekas nesulūžę, neapšerpetoję. Šalia – futbolo laukas, krepšinio, teniso kortai. Prie upės radome kroketui skirtų priemonių – imk ir žaisk. Visur tvarkingi nedideli namukai, nėra neužbaigtų darbų. Prie nuosavų namų nebirbia žoliapjovės (kaip pas mus), net šunys nebėgioja palei tvoras ir neloja be reikalo. Štai tokia mus pasitiko Vokietija.

Atvažiavę į miestelį nusprendėme kur nors užkąsti. Pastebėjome, kad jokios parduotuvės sekmadienį nedirba. O kavinukės buvo mažos, bet labai daug, net sunku buvo išsirinkti. Išvažiavę iš miestelio radome mūsų poreikius atitinkančią vietą pietauti. Keliaujant su vaiku, ieškojome vietų, kad vaikui būtų kur pavaikščioti ir pažaisti, kad nebūtų nuobodu laukti maisto. Vokietijoje, kaip ir Čekijoje, porcijos pagal mūsų standartus yra milžiniškos, o vokiečių desertai… net mes trise nebūtumėme suvalgę viso. Virtuvė labai skani, arba buvome tiesiog labai išalkę.

Vokietijos miesteliuose, panašiai kaip ir Čekijos, labai daug fontanų ir saulės laikrodžių.

Grįžę į Čekiją, pabuvojome Hrensko miestelyje ir morališkai pasiruošėme minti į didelį kalną. Kalnas buvo sunkus ir man nelabai panašus į dviračio taką, nors žemėlapyje pavaizduota, kad jis yra važiuojamas dviračiais, bet iš pėsčiųjų reakcijos sprendėme, kad nelabai dažnai. Bet mes trise jį įveikėme. O ten jau netoli ir mūsų jau pamėgta  kavinė su didele vaikų žaidimo aikštele. Čekai labai mėgsta daug ką gaminti fritiūrinėse: ir sūrį, ir mėsą, ir žuvį. Taip pat jie siūlo daug įvairių garnyrų iš bulvių: virtos, keptos, apkeptos, fri, kroketai, blyneliai. Ypač populiarus padažas „Tatarska omacka“ – majonezo padažas su įvairiomis žolelėmis.

Ketvirta diena

Planavome paėjėti populiaru pėsčiųjų maršrutu, bet atsikėlus ryte lijo lietus, tad nusprendėme pakeisti planus ir nuvažiuoti į šalia esantį didesnį miestelį Dečiną, kuris buvo pastatytas 16 amžiuje.

Dečine yra didelė pilis, parkų pasivaikščioti ir zoologijos sodas – tai ir buvo mūsų pagrindinis tikslas. Zoologijos sodas nėra mažas, bet tai vienintelė vieta, kur reikėjo sumokėti ir už vaiką. Egzotinių gyvūnų nėra, bet galima pamatyti meškų, vilkų, lapių, barsukų, šernų, daug paukščių, beždžionių, lamų. Čia yra ir didelė vaikų žaidimo aikštelė, kurioje galima būtų žaisti visą dieną, nes yra ir sūpynių, ir karuselių, ir judančių virvinių tiltelių, čiuožynių. Po to pasivaikščiojome po senamiestį, užėjome į rožių sodelį, kuris yra įsikūręs virš miestelio.

Penkta diena

Atsikėlėme ankščiau, nes ruošėmės eiti ilgu pėsčiųjų maršrutu. Žemėlapiuose pažymėta, kad praeinamas per 8 valandas. Abejojome, ar Eglutei nebus per sunku, bet pasvarstę, pagalvoję, pasiėmėme paspirtuką ir išėjome.

Tai labai populiarus maršrutas, kuriuo eina ir vaikai, ir pensinio amžiaus žmonės. 2005 metais šiose vietose buvo nufilmuotas filmas „Narnijos kronikos“. Papasakojus šitą pasaką Eglutei, jos entuziazmas tik padidėjo.

Pirmas etapas yra vienas iš sunkiausių, reikia kilti į kalną ~5,5 km iki Pravčicka brana – tai didelė uolinė arka. Tenka eiti dideliais uoliniais masyvais. Matėme daug storų medžių, kuriuos bandėm apkabinti, bet rankos nesusikabindavo. Eglutė laikėsi puikiai, nereikėdavo net ilsėtis.

Pirmas rimtas sustojimas buvo aukščiausia vieta – Pravčicka brana. Apžiūrėjome arką, pavaikščiojome „Narnijos karalystės takiukais“. Įėjimas yra mokamas ~10 lt suaugusiajam. Prie arkos yra didelė kavinė, kur kainos tikrai nesikandžioja – tokios pat kaip ir apačioje. Tai pat yra kelios vietos poilsiui: pastatyta daug suolų su stalais, kur galima atsisėsti pailsėti, išsitraukti savo užkandžių ir pasistiprinti. Nors diena ir karšta, patartina pasiimti su savimi lengvą striukę vaikui, nes viršuje vėjas stipresnis ir vėsesnis. Taip pat buvome pasirūpinę ir nupirkome vaikišką kuprinę, kur Eglutė susidėjo savo žaisliukus (žaisti poilsio vietose), purškalą nuo uodų (kurio neprireikė, nes uodų miške nesutikome) ir gėrimą sau. Nerekomenduočiau šia trasa eiti su basutėmis, geriau apsiauti patogia sportine avalyne, kad nepaskaustų padai ir pirštai, leidžiantis į apačią.

Pailsėję viršuje, patraukėme į apačią iki Hrensko miestelio. Paėjus 2,5 km, pravertė ir paspirtukas, asfaltuotu keliu  Eglutė su tėčiu juo nusileido iki pat kavinės greitai ir linksmai (~2,5 km) ir laukė manęs ateinančios pėsčiomis.

Nuo Hrensko maršrutas jau nėra kalvotas, o driekiasi palei upelį. Tai gerai sutvarkyti takeliai su turėklais, tuneliais, kur galima žaisti vaiduoklius ir ūbauti.

Yra dvi atkarpos kur pėsčiomis neįmanoma praeiti, o reikia plaukti su laiveliu. Plaukimo metu gidas pasakoja istorijas, rodo įvairius uolinius maršrutus, parodo uolas panašias į gyvūnus, tik reikia pafantazuoti.

Paplaukioję su laiveliais, nusprendėme grįžti (vėl su laiveliu), ir sustoti vakarienės mūsų pamėgtoje kavinėje Mezni, trumpesnis maršrutas kaip tik eina proją. Jau jautėsi nuovargis, bet įspūdžių buvo daug. Eglutė visą kelionę elgėsi kaip patyręs keliautojas, o kavinėje dar turėjo energijos žaisti žaidimo aikštelėje.

Šešta diena

Paskutinė diena prieš išvažiuojant. Nusprendėme dar kartą aplankyti Vokietiją su dviračiais. Tik į priekį važiuoti ne EuroVelo taku, o pabandyti nuošalesnius Vokietijos takelius. Pravažiavome virš 35 km.

Pradžia buvo mums jau pažįstama, iš kempingo į apačią nuo kalno iki pat Hrensko miestelio, kur persikėlėme į Vokietiją, o ten jau nuo pat geležinkelio stotelės patraukėme į kalną. Nors čekiškuose žemėlapiuose pavaizduota, kad tai dviračių takas, Vokietijos pusėje jokių ženklų tai patvirtinančiu nėra. Bet takai geri, lygūs ir asfaltuoti, automobilių beveik nėra, žmonės labai draugiški ir paklausus kelio, stengiasi gestais jį nurodyti ir dar papasakoti apie save (vokiškai).

Važiuodami šituo keliuku pamatėme ir Vokietijos sėjamų laukųs, ir miškų be uodų, ir miško keliukų, kurie visi su danga.

Atvažiavę į Krippeną, pasigrožėjome fontanais ir saulės laikrodžiais, persikėlėme su laivuku ir patraukėme į Čekiją, į kempingą, dėtis daiktų, nes kitą dieną laukė kelionė namo į Lietuvą.

Parengė Jana Vanagė