Ar reikėtų baimintis vaizdo žaidimų?

Vaikai ir vaizdo žaidimai

Vaizdo žaidimai tapo mūsų gyvenimo dalimi. Jie tarsi užburia, įtraukia, vilioja ir suaugusiuosius, ir vaikus. Ne vieną rūpestingą tėtį ir mamą baugina šie vaizdo žaidimų kerai – ar jie nepakenks vaikui? Pateikiame ištrauką iš vaikų psichiatro Patrice Huerre knygos „Žaiskime!“, kuri pateiks įžvalgų bei atsakymus į daugelį kylančių klausimų apie vaizdo žaidimus ir vaikus.

Gyvename tikrai ypatingu žmonijos istorijos laikotarpiu. Dabar ne tik tėvai vaikams gali suteikti naujų žinių, būna ir atvirkščiai – būtent vaikai moko tėvus naudotis naujausiomis technologijomis. Šis vaidmenų tarp kartų persiskirstymas griauna lig šiol buvusią pusiausvyrą. Vieni suaugusieji, kurie nemoka naudotis kompiuteriais ir naujausiomis technologijomis, yra įsitikinę, kad šioje srityje jiems belieka tik patylėti, kiti apskritai bijo naujovių. Iš tiesų mūsų amžiuje gausu išradimų, kuriuos lengvai perpranta vaikai, išgyvenantys atradimų, kūrybos etapą. O suaugusieji, kad galėtų prisitaikyti, priversti gerokai pamiklinti savo įgūdžius ir atnaujinti turimas žinias. Taip paaiškėja, kodėl daugeliui suaugusiųjų vaizdo žaidimai kelia nerimą. Dėl žinių trūkumo jie į šiuos žaidimus žiūri su nepaaiškinama baime – jos apimti mūsų protėviai pranašavo pasaulio pabaigą, pamatę pirmuosius garvežius!

Ar vaizdo žaidimai bus laikomi „pavojingais“ priklauso nuo to, kokią vietą jie užima šeimos gyvenime. Jei tai sritis, kurią išmano tik vaikai, jei tėvai galvoja, kad nieko apie juos nesupranta ir net nebando suprasti, gali būti, kad vaizdo žaidimai a priori atsidurs „kaltinamųjų“ suole. Ir priešingai, jei informatika namuose yra įprastas dalykas, jei tėvai randa laiko su vaikais pažaisti vaizdo žaidimus, į žaidimo kompiuterius ar interneto žaidimus jie nebežiūrės kaip į šėtoną. Ilgainiui ši vaizdo žaidimų „problema“ nebus tokia aktuali. Naujoji tėvų karta, jau užaugusi su kompiuteriu ir vaizdo žaidimais, nesunkiai perteisk savo vaikams, kaip šis įrenginys naudojamas, kokios yra to naudojimo ribos, pavojai ir privalumai.

Iš tiesų vaizdo žaidimai turi privalumų. Jie skatina mąstymą, dėmesingumą, vikrumą. Tai įgūdžiai, kurie, akivaizdu, ateityje bus vis reikalingesni.

Dažnai priekaištaujama, kad žaisdamas vaizdo žaidimus vaikas užsisklendžia, pamėgsta vienas žaisti savo žaidimų kompiuteriu, nebedalyvauja kolektyviniuose užsiėmimuose… O iš tiesų žaidimai daugeliui vaikų yra tikrų tikriausia socializacijos ir bendravimo priemonė, teikianti peno pokalbiams: jie keičiasi „slapta informacija“, adresais, pradeda kurti savus.

Daugelis tėvų baiminasi, kad jų vaikai nepradėtų painioti tikrovės su virtualiuoju pasauliu ir nepasidarytų tokie žiaurūs, kokie neretai būna šių žaidimų herojai. Iš tikrųjų vaikai puikiai skiria skirtingas sferas, kaip kad skyrė žaidimą nuo gyvenimo tikrovės, kai buvo maži ir žaisdami kuo nors apsimesdavo. Be abejo, vaizdas gali smarkiai paveikti psichologiškai jautrius vaikus ir paauglius, kurie ankstyvoje vaikystėje nežaidė ir neturėjo galimybės fantazuoti, žaisti vaizdiniais. Jie visa tai, kas pateikiama vaizdo žaidimuose, priima už gryną pinigą. Vis dėlto, dauguma vaikų ir paauglių puikiai skiria šiuos dalykus.

Nors šie žaidimai įvilkti į naujovišką estetinį rūbą, daugumos jų turinys gana tradicinis. Dažniausiai, pasitelkus šiuolaikišką ar netgi futuristinę aplinką, žaidžiami vis tie patys žaidimai: policininkai ir vagys, kaubojai ir indėnai, kovos tarp „gerųjų“ ir „blogųjų“. Veiksmai kitokie, bet pamatinis scenarijus lieka tas pats.

Taip pat priekaištaujama, kad šie žaidimai labai prikausto dėmesį. Kaltinama priemonė, nors iš tiesų viskas priklauso nuo santykio su ja. Juk tiek kompiuteris, tiek televizorius gali pabūti ir išjungtas. Geriau būtų pagalvoti, kaip nustatyti prieigą prie žaidimų, o ne atmesti pačius žaidimus. Jei tėvai leidžia vaikui valandų valandas žaisti vaizdo žaidimus, nieko nuostabaus, kad jam bus labai sunku nuo jų atsiplėšti. Taigi, tėvai atsakingi už ribų nustatymą, už tai, kad būtų žaidžiama kryptingai ir saikingai. Atsižvelgdami į tai, kiek laiko dera skirti mokyklos reikalams, šeimai, veiklai už namų ribų, tėvai nustato, keik laiko galima skirti žaidimams – kiekvienas pagal savo kriterijus!

Bet kuriuo atveju, žaidžiant šiuos žaidimus, būtinas tėvų dėmesys. Svarbu, kad suaugusieji susipažintų su žaidimų tematika ir galėtų patarti, kokio turinio žaidimus pasirinkti, kaip kad anksčiau patardavo, kokias knygas skaityti ir ką žiūrėti per televiziją. Taip pat tėvai turėtų padėti savo vaikams išsakyti emocijas (baimę, agresiją ir pan.), kurias vaizdai galėjo sukelti, rizikuodami patys išreikšti savąsias. Tai padės vaikui suvokti ryšį tarp patiriamų emocijų ir vaizdo. Galiausiai tėvai nuo mažų dienų turėtų supažindinti vaiką, kaip kuriami vaizdai, filmai, padėti jam išsiugdyti kritiškumą ir gebėjimą nesuabsoliutinti to, ką jis mato.

Vaizdo žaidimai yra vienas iš būdų pasiruošti rytojui. Todėl negalime jų atmesti. Tačiau, kad jie netaptų kenksmingi, tėvai turi atidžiai stebėti, kaip jie naudojami. Juk vaizdo žaidimai, kaip ir kiti dalykai, nėra nei vien vertingi, nei vien ydingi.