Žaidžiu ir mokausi

Vaikai žaidžia ir mokosi

Žaidimų aikštelė – vieta, kur prabėga, ko gero, didžioji dalis vaikystės. Čia skamba juokas ir rieda ašaros, čia sutinkami pirmieji draugai ir vyksta peštynės, čia mažylis tęsia savo pažintį su pasauliu ir pačiu savimi. Nors daugeliui gali atrodyti, kad žaidimas yra tik vaikiškas užsiėmimas, tačiau psichologai teigia, kad tai didelis darbas: būtent žaisdami vaikai išmoksta spręsti problemas, bendrauti su kitais, vystosi jų fiziniai ir protiniai gebėjimai.

Žaidimai lavina vaizduotę

Žaidimai, kylantys iš vaiko vaizduotės yra kertinis mažylio pasaulio akmuo. Tokį elgesį vaikai pradeda demonstruoti, būdami maždaug dviejų metų amžiaus. Beveik viskas gali stimuliuoti mažylio vaizduotę, netgi kasdieniai buitiniai daiktai. Pasitelkęs savo vaizduotę, mažylis labai paprastai gali paversti medinę kaladėlę laivu ar puodų rinkinį būgnais.

Ir tokie kasdieniai daiktai nėra vieninteliai, kuriuos jūsų vaikas gali paversti savojo įsivaizduojamojo pasaulio daiktais. Jis taip pat puikiai save įsivaizduoja ir matyto animacinio filmuko herojumi, ir tėčiu, jis yra ir puikus daktaras ir mokytojas.Ir tai yra puiki galimybė mažyliui tyrinėti pasaulio įvairovę ir suvokti rezultatus.

Kartais istorijos, kurias jis vaidina, gali atspindėti, situaciją, kurią vaikas stengiasi suprasti. Pavyzdžiui, pasikvietęs drauge pažaisti savo jaunesnįjį broliuką ar sesutę, mažylis dažniausiai įsivaizduoja, jog yra jo tėtis ar mama ir mėgdžiodamas jūsų elgesį, auklėja jaunėlį. Taip vaikas pradeda pažinti kasdienį šeimos gyvenimą ir socialinio elgesio taisykles.

Žaidimai skatina socialinius įgūdžius

Patys mažiausieji žaidėjai, nors ir būdami labai arti vienas kito, žaidžia savo pasaulyje be akivaizdaus bendravimo (tai vadinama “lygiagrečiuoju” žaidimu). Ikimokyklinukai jau pradeda bendrauti vienas su kitu, drauge įsivaizduoti ir vaidinti gyvenimiškas situacijas. Kuomet vaikai susipyksta dėl to, kas bus tėtis ar nepasidalina, kas vilkės rožinę suknelę, tikrai nereiškia, kad jie nelinkę bendrauti ar dalintis tuo, ką turi. Atvirkščiai, tai skatina socialinius įgūdžius, moko derėtis ir dalintis. Be to, juk kiekvienas nori lyderiauti ir būti geriau įvertintas.

Taipogi žaisdamas ir būdamas savame pasaulėlyje, mažylis jaučiasi nepriklausomu. Jo sumanumas ir miklumas po truputėlį pradeda atsispindėti ir realiame pasaulyje: tai gali būti noras savarankiškai apsirengti ar pavalgyti.

Žaidimas – fizinis ir emocinis vystymasis

Be abejonės įvairūs fiziniai žaidimai padeda vystytis fiziniams įgūdžiams ir lavina koordinaciją. Tačiau tam nebūtinai reikia bėgioti, šokinėti ar važinėti dviračiu. Pavyzdžiui, trimetis rūpestingai statantis iš kaladėlių bokštą, puikiai lavina akių-rankų koordinaciją.

Emociniu požiūriu svarbiausia yra tai, kad vaikas į savo žaidimų aikštelę ir įsivaizduojamą pasaulėlį perkelia tai, kas vyksta realiame gyvenime. Todėl, jeigu matote, kad jūsų mažylis įsivaizduoja vien tokias situacijas, kuriose vyksta susistumdymai ir verda pyktis, pagalvokite, ar jis nėra skriaudžiamas mokykloje, ar ne per didelė įtampa tvyro namuose.

Jūsų vaidmuo žaidimuose

Pirmoji taisyklė būtų tokia – leiskite savo mažyliui nustatyti ir apibrėžti, kas, kaip ir ką turi daryti. Taip jis galės išreikšti visas savo emocijas ir daryti tai, kas patinka jam. Kuomet jis įsileidžia jus į savo pasaulėlį, leiskite vadovauti tik jam.

Antroji taisyklė – jeigu nesate pakviestas į žaidimą, nesikiškite. Jūs este padėties šeimininkas realiame gyvenime, o šis pasaulis – mažylio.

Dėmesys, kurį parodote savo atžalai žaidimo metu, turi labai daug įtakos mažylio savigarbai. Pavyzdžiui, kuomet jūs drauge apsimetate tuo, ką įsivaizduoja mažasis žaidėjas, jūs parodote, kad jo įsivaizduojamas pasaulėlis yra priimtinas ir jums, kad tai, kas įdomu jam, jums taip pat yra įdomu ir svarbu.