Vaiko pasitikėjimo savimi ugdymas

Vaiko pasitikėjimas savimi

Ikimokyklinuko pasitikėjimo ugdymas – nemaža atsakomybė jo tėveliams. Juk tai labai svarbus dalykas jo ateičiai, kai jis pats turės išbandyti naujus dalykus. Psichologų teigimu, pasitikėjimas savo jėgomis formuojasi iš tikėjimo, kad galime, ir žinojimo, kad mūsų indėlis yra vertinamas.

Tačiau pasitikėjimas nėra nuolatinė būsena – kartais mes jaučiamės gerai, o kartais ne. Svarbu vaiką išmokyti sugebėti greitai atgauti fizinę bei dvasinę pusiausvyrą. Todėl vienas mažylio ugdymo tikslų – kad vaikas įgytų savigarbos ir išdidumo jausmą, tikėjimą savo galimybėmis ištverti gyvenimo iššūkius (ikimokyklinukui tai gali reikšti ir dailų didžiųjų raidžių rašymą).

Štai dešimt paprastų strategijų, kurios padės ugdyti jūsų vaiko pasitikėjimą.

1. Suteikite besąlygišką meilę. Vaikas galės pasitikėti savimi tik tuomet, jei jūs rodysite jam besąlygišką meilę: „Aš tave myliu, nepaisant, kas tu esi ir ką tu darai“. Jūsų vaikui naudingiausia, kai jūs priimate jį, nepaisydami jo stipriųjų savybių, sunkumų, temperamento ar sugebėjimų. Taigi, nestokokite jam meilės. Retkarčiais paplekšnokite jam per petį, apipilkite jį bučiniais, pakutenkite. Ir nepamirškite jam pasakyti, kaip jį mylite. Kai jums reikia pataisyti vaiką, aiškiai išsireikškite, kad tai jo elgesys, o ne jis pats blogas. Pavyzdžiui, užuot sakius: „Tu esi išdykęs vaikas! Kodėl negali būti geras?“, sakykite: „Stumti Gabrielę negražu. Jai gali skaudėti. Prašau, nesistumdyk.“

2. Skirkite jam dėmesio. Būtinai raskite tam laiko. Tai daro įtaką vaiko pasitikėjimui savimi, nes taip siunčiamas pranešimas, kad jūs jį laikote svarbiu ir jį vertinate. Tai nebūtinai turi užimti marias laiko – tai paprasčiausiai reiškia atsitraukti minutei nuo korespondencijos, jei jis nori su jumis pasikalbėti, ar išjungti televizorių, kad būtų galima atsakyti į jo klausimą. Kalbėdamiesi su juo, užmegzkite akių kontaktą, kad būtų aišku, jog jūs klausotės, ką jis kalba. Kai visiškai neturite laiko, paaiškinkite jam tai suprantamai, kad jis nemanytų, jog ignoruojate jo poreikius.

3. Apibrėžkite ribas. Įtvirtinkite savo ikimokyklinukui kelias pagrįstas taisykles. Pavyzdžiui, jei savo vaikui pasakysite, kad jis turi užkandžiauti virtuvėje, neleiskite kitą dieną jam klaidžioti su traškučiais po svetainę. Arba jei prašote jo savo purvinus drabužėlius dėti į skalbinių krepšį, nesakykite, jog nieko tokio, jei jis juos palieka tiesiog ant grindų. Žinodamos, kad šeimos taisyklės yra tarsi „iškaltos akmenyje“, jis jausis saugesnis. Tam gali prireikti nemažai pakartojimų, bet jis pradės pateisinti jūsų lūkesčius pakankamai greitai. Tiesiog būkite aiškus ir nuoseklus bei parodykite, kad tikite, jog jis pasielgs tinkamai.

4. Skatinkite sveiką riziką. Padrąsinkite savo vaiką patyrinėti kažką naujo, pavyzdžiui, išbandyti kitą maistą, susirasti geriausią draugą, važinėti dviračiu. Nors visada yra galimybė patirti nesėkmę, jei vaikas nerizikuos, nepatirs sėkmės. Todėl leiskite vaikui saugiai eksperimentuoti ir atsispirkite poreikiui nuolat įsikišti. Pavyzdžiui, stenkitės „negelbėti“ jo, jei jis beviltiškai bando perprasti naują žaislą. Net sakydami „Aš tai padarysiu“, galite skatinti jo priklausomybę ir menkinti pasitikėjimą. Jūs skatinsite šį jausmą, balansuodami savo poreikį jį apsaugoti su jo poreikiais įveikti naujas užduotis.

5. Nebijokite klaidų. Nemalonioji rizikos pusė yra ta, kad kartais jūsų vaikas gali suklysti. Tačiau tai yra vertingos pamokos jo pasitikėjimui. Taigi, jei vaikas ant stalo deda perpildytą lėkštę ir apipylė staltiesę, paskatinkite jį pamąstyti, ką kitą kartą galėtų padaryti kitaip. Tokiu būdu jo savigarba nesumažės, o jis pats supras, kad kartais suklysti nieko baisaus. Kai patys suklystate, pripažinkite tai. Savų klaidų taisymas siunčia vaikui reikšmingą pranešimą – tai leidžia jam lengviau susitaikyti su savo paties trūkumais.

6. Atšvęskite sėkmę. Kiekvieną pagyrimas veikia gerai, todėl pasistenkite paaiškinti gerus dalykus, kuriuos jūsų vaikas daro kasdien, jam girdint. Pavyzdžiui, pasakykite jo tėčiui: „Jonukas nuplovė visas daržoves pietums“. Jis mėgausis jūsų pagyrimu ir nuoširdžiu tėvo atsakymu. Ir būkite konkretus. Užuot sakę „Gerai padirbėta“, sakykite „Ačiū, kad taip kantriai laukei eilėje“. Tai padidins jo laimėjimų ir savęs vertinimo pojūtį ir leiskite jam žinoti, ką konkrečiai jis padarė gerai.

7. Atidžiai išklausykite. Jei jūsų vaikui reikia pasikalbėti, sustokite ir išklausykite, ką jis turi pasakyti. Jis turi žinoti, kad jo mintys, jausmai, troškimai ir nuomonės yra reikšmingos. Padėkite jam jaustis patogiai, įvardindami jo emocijas. Sakykite: „Aš suprantu, kad tau liūdna, nes turi atsisveikinti su savo draugais.“ Priimdami jo emocijas be vertinimo, jūs pripažįstate jo jausmus ir parodote, kad vertinate tai, ką jis turi pasakyti. Jei jūs pasidalinate savo jausmais („Aš džiaugiuosi, kad mes einame į zoologijos odą“), jis įgaus padrąsinimą išreikšti savuosius.

8. Venkite palyginimų. Tokie komentarai, kaip „Kodėl tu negali būti toks, kaip tavo sesutė?“ arba „Kodėl tu negali būti toks malonus, kaip Petriukas?“, tik primins jūsų vaikui, kad jo pastangos sukelia gėdą, pavydą ir konkurenciją. Net teigiami palyginimai „Tu esi geriausias žaidėjas“ yra potencialiai žalingi, nes vaikui gali pasidaryti sunku pateisinti šį įvaizdį. Jei jūs leisite vaikui tiesiog žinoti, kad vertinate ji tokį, koks yra, jis greičiausiai taip pat vertins save.

9. Paguoskite. Jei jūsų vaikas lygina savo trūkumus su savo bendraamžiais („Kodėl aš nepagaunu kamuolio kaip Lina?“), užjauskite jį ir tuomet pabrėžkite vieną iš jo stipriųjų savybių. Pavyzdžiui, sakykite: „Tu esi teisus. Lina gerai gaudo. O tu labai gražiai pieši.“ Tai gali padėti jūsų vaikui suprasti, kad visi mes turime stipriųjų ir silpnųjų savybių ir kad jis nebūtinai turi būti tobulas, kad gerai jaustųsi.

10. Padrąsinkite. Kiekvienam vaikui reikia savo artimųjų paramos, kuri reiškia „Aš tikiu tavimi. Aš matau tavo pastangas. Daryk taip ir toliau!“ Padrąsinimas reiškia ir progreso įvardinimą – ne tik pagyrimus už pasiekimus. Taigi, jei jūsų ikimokyklinukas stengiasi užsirišti batų raištelius, sakykite: „Tu labai stengiesi ir beveik tai padarei“, užuot sakę „Ne taip. Leisk man.“

Yra skirtumas tarp pagyrimo ir padrąsinimo. Vienas įvertina užduotį, o kitas – asmenį („Tu tai padarei!“ arba „Aš tavimi didžiuojuosi!“). Pagyrimas gali priversti vaiką jaustis, kad jis geras tik tada, kai ką nors padaro idealiai. O padrąsinimas įvertina pastangas. „Papasakok man apie savo piešinį. Matau, kad tau patinka raudona spalva“ geriau nei „Tai pats gražiausias piešinys, kokį tik kada esu matęs“. Per daug pagyrimo gali išsekinti pasitikėjimą savimi, nes tai gali sukurti spaudimą veikti ir siekti nuolatinio kitų pritarimo. Dalinkite pagyrimus apgalvotai ir drąsinkite liberaliai; taip jūsų vaikas augs, gerai jausdamasis.