Vaiko kalbos ugdymas

Vaiko kalbos ugdymas

Kadangi kalba yra priemonė, kuria galima reikšti ir perduoti kitiems savo mintis bei jausmus, labai svarbu gana anksti pradėti harmoningą vaiko kalbos ugdymą. Beje, daugiausia žodžių vaikas išmoksta būdamas dvejų trejų ir šiuo laikotarpiu intensyviai lavinant kalbą galima tikėtis akivaizdžios pažangos.

Kuo daugiau kalbėkite su namiškiais, draugais, pasistenkite, kad vaikas girdėtų. Sukurkite situacijas, kylančias iš realaus ir nuoširdaus poreikio bendrauti, kad ir vaikas galėtų įsiterpti.

Kadangi tiesioginis stebėjimas yra geriausia vaiko žodyno turtinimo priemonė, reikėtų jam parūpinti loto su paveikslėliais, knygų, žurnalų, vartomų katalogų ir t. t. Kuo turtingesnis bus vaiko žodynas, tuo lengviau jis bendraus – lavės jo mąstymas ir minčių raiška.

Norint sužadinti vaiko vaizduotę ar padėti jam mokytis kalbėti, nėra nieko geriau, nei kartu su juo skaityti pasakas, pasakoti arba vartyti iliustruotas knygas.

Pagaliau, kad būtų skatinamas bendravimas, tereikia garsiai kalbėti, pasakoti, ką darote, ką daro vaikas, papildyti jo sakinius, išmokyti naujų žodžių.

Netinkamiems vaiko žodžiams ar posakiams pakoreguoti naudokite aido techniką – tyliai pataisykite žodį ar sakinį, taisyklingai suformuluokite mintį ar įterpkite reikalingą žodį. Tad netinkamai ar neaiškiai ką nors pasakęs vaikas nesijaus nepatogiai, o kaip tik bus patenkintas, kad jį suprato, ir tai paskatins jį kalbėti. Nepamirškite, kad vaikas mokosi mėgdžiodamas.

Jeigu vaikas turi kalbėjimo sunkumų, kuo greičiau kreipkitės į logopedą. Šis specialistas suteiks vaikui reikiamą pagalbą, kad formuotųsi kalbos įgūdžiai, būtini mokantis mokykloje.

Priemonės

Veidrodis, lėlė ar meškiukas, žurnalai, paprasti loto su paveikslėliais, knygos, pasakų knygelės, katalogai.

Dvejų metų ar vyresniems vaikams

Toliau pateikiami pratimai yra pritaikyti dvimečiams ir vyresniems vaikams. Tačiau gali būti, kad pačius sunkiausius pratimus galės atlikti tik penkerių ar šešerių metų vaikai.

Pratimai

1. Vaikas žiūri į save veidrodyje ir suranda tai, kas padeda jam kalbėti (liežuvis, dantys, lūpos, gomurys).

2. Užkišdamas liežuvį už viršutinių dantukų vaikas išgauna garsą t-t-t (kulkosvaidžio tratėjimas).

3. Abiem lūpomis vaikas išgauna garsą, norėdamas pasakyti, kad šokoladas skanus:mmm…

4. Liežuvį priglaudęs prie gomurio vaikas pamėgdžioja vištos kvaksėjimą: k-k-k…

5. Viršutiniais dantimis prikandęs apatinę lūpą vaikas tarsi bando užpūsti žvakę (fff…), imituoja vėjo ūžimą (vvv…).

6. Sukandęs dantis vaikas „pjauna medį“ (sss…), mėgdžioja bitę (zzz…), prašo nutilti (ššš…).

7. Atkišęs į priekį lūpas vaikas pamėgdžioja pelėdos ūkimą: uuu…

8. Vaikas kaip varikliukas burzgia rrr. Liepkite jam uždėti savo pirštus ant kaklo, kad geriau pajustų garsą. Jis migdo savo lėlę ar meškiuką, niūniuodamas a-a-a, pamėgdžioja pelės cypimą: i-i-i. Vaikas stebisi, kaip gražu: o-o-o.

9. Parinkdami skirtingus žodžius supažindinkite vaiką su anksčiau imituotais garsais. Pavyzdžiui, paklauskite jo, ar jis tikrai girdi varikliuko garsą (rrr) žodyje žiurkė.

10. Užduokite vaikui klausimų ir paraginkite jį, kad į juos atsakytų jo lėlė ar meškiukas. Jei vaikas suklysta, ištarkite žodį taisyklingai, bet primygtinai nereikalaukite, kad pakartotų.

Ištrauka iš Louise Doyon knygos „Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2 – 6 metų vaikams“.