Krikštynos Rumšiškėse

Krikštynos – viena svarbiausių šeimos švenčių, gimus kūdikiui, todėl ne nuostabu, kad tėveliai nori jos įsimintinos, prasmingos. Būtent tokių krikštynų norėjo Vitalijos ir Dainiaus Meilūnų šeima, gimus dukrelei Ūlai. Liaudies tradicijoms neabejingi tėveliai mažylę krikštijo Rumšiškėse.

Pasakoja mama Vitalija.

Gimus vaikeliui be visa ko, kas yra patiriama, atsiranda ir galimybė patiems tėveliams užgimti iš naujo – pradėti gyventi kiek kitaip – geriau, prasmingiau, tikriau. Taip pasijutome ir mes, sulaukę dukros. Supratome, kad gavom ne tik dovaną ją auginti, bet ir atsakomybę perduoti tai, kas mums patiems brangu, kuo mes patys tikime ir gyvename.

Krikštas – svarbus įvykis, todėl ir krikštynų norėjome pagal tikras, prasmingas tradicijas. Kadangi dirbu mokykloje, žinojau apie Lietuvos Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vykdomas edukacines programas. Tarp jų ir išlydėtuves į krikštynas – apie valandą trunkantį mokomąjį, šiek tiek teatralizuotą užsiėmimą prieš krikšto apeigas koplytėlėje, esančioje muziejaus teritorijjoje.

Pribuvėjos vaidmenį atliekanti ekskursijų vadovė 19 a. aukštaičių troboje pasakoja apie naujagimio ir šeimos gyvenimą nuo kūdikio atsiradimo iki krikštynų, į pasakojimą įtraukdama ir užsiėmimo dalyvius.

Mums atvykus į kiemą, buvome kviečiami į trobą, sodinami už tradicinėmis vaišėmis nukrauto stalo – ragavome medaus, krosnyje keptos duonos, sūrių, naminės dešros.

Užsiėmimo vadovė pasakojo apie daugybę dalykų, kuriais tikėjo tuomet gyvenę lietuviai – koks buvęs pribuvėjos vaidmuo, krikštatėvių pareigos, kokie buvę papročiai bei tikėjimai, susiję su pačia krikštynų diena.

Į pasakojimą įtraukiami ir mes – būsimieji krikštatėviai „išbandomi“ – jie turi atpažinti senovinius rakandus, įrodyti, kad tikrai yra tvirta ir vieninga pora, verta būti krikšto tėvais.

Po to pagal 19 amžiaus lietuvių tradicijas vaikelis apdovanojamas to meto dovanomis – be krikštamotės siūtų krikšto drabužių gauna ūkiško muilo (kaip turtingo gyvenimo įrodymą), cukraus, kruopų, meduolių, pintų simboliškų dovanėlių – angelą ir paukštuką.

Vaikelis simboliškai apiprausiamas pribuvėjos, perrengiamas krikšto rūbais ir paduodamas krikštatėviams per langą, kad giltinė prie durų nepatykotų.

Šeimos galva prie slenkščio sudaužo ąsotį – į kuo daugiau šukių, nes kuo jų daugiau, tuo vaikelio gyvenime daugiau laimės.

Pribuvėja išlydi mus, su lauktuvėmis nuo vaišių stalo. Visi susėdame į dvikinkį vežimą, kuris apsuka ratą muziejaus teritorija ir atveža mus į koplytėlę tradicinėms krikštynų apeigoms.

Mums tai buvo be galo graži šventė. Grįžome namo pavargę, bet laimingi, nes neapleido jausmas, kad buvo ne tik be galo įdomu, bet ir labai tikra tai, ką šventėme.