Savarankiškumas mokykloje

Savarankiškumas mokykloje

Mokykla yra ir gyvenimo mokykla. Jūsų vaikas mokysis matematikos, lietuvių kalbos, bet taip pat ir gerai sutarti su draugais ir mokytojais bei organizuoti savo darbą. Gyvenant intensyvų socialinį gyvenimą, namuose vaikui reikia nepaprastų pašnekovų, kurie jį palaikytų, išklausytų nuoskaudas, pagelbėtų grįžti į vėžes… Jūs būsite jo elgesio mokytojai. Tai leis jam pajusti savo vertę ir užsitikrinti saugumą, kad smagiau būtų žengti mokyklinio gyvenimo keliu.

Padarysiu vėliau! Kaip suderinti savo darbą ir laisvalaikį

8 metų Emilija visada vilkina namų darbų ruošą. Ji namų darbus atideda vėlesniam laikui ir staiga pamačiusi, kad nebeturi laiko jiems pasiruošti, ima panikuoti… Tai kas vakarą pajunta visa šeima.

Mama padeda dukrai atkurti namų darbų ruošos ritualą: darbo laikas suskirstomas į tris dalis. Pirmiausia pakeliui namo Emilija, girdint mamai, asmenuoja veiksmažodžius arba kartoja eilėraštukus. Antroji darbotvarkės dalis – rašybos darbai, kuriuos ji turi atlikti kas dieną, visą laiką tuo pačiu metu prieš pertraukėlę prie televizoriaus. O skaito mergaitė likusi viena, kas vakarą savo lovoje. Nuo šiol Emilija nebeturi sunkumų dėl namų darbų: jai pavyksta juos paruošti ir mamai nebereikia kas vakarą varu ginti jos prie sąsiuvinių.

Vilkinimas yra paplitęs blogas įprotis (o kartais netgi patologija) atidėti darbus vėlesniam laikui. Dažniausios priežastys yra šios:

  • motyvacijos stoka;
  • neviltis, apimanti didžiulio darbo akivaizdoje;
  • nerimas jaučiant, kad darbo nebus įmanoma atlikti taip, kaip reikalaujama.

Reikia suskirstyti darbą į keletą dalių, nustatyti tinkamas laiko ribas darbui baigti, reikia parodyti vaikui, kad dirbant trumpais periodais susikaupiama geriau. Tai padės jam išvengti neveiklumo dirbant vienam ir neleis atidėti darbų rytdienai.

Žodis suteikiamas tau! Kaip užmegzti gerus santykius su suaugusiaisiais

9 metų Povilas gerai sutaria su suaugusiaisiais. Jį myli visi – dziudo treneris, bandelių pardavėja, kaimynai, bet su savo mokytoja jam tikra bėda. Ji berniuką spaudžia ir užduoda jam, jo manymu, per daug namų darbų.

„Gal nori, kad nueičiau su ja pasikalbėti? – klausia tėtis, – o gal bus geriau, jeigu tu pats su ja pasikalbėsi?“ Povilas pasirenka antrąjį pasiūlymą. Jam atrodo, kad geriausias metas šiam reikalui – kitas vaikų susirinkimas, kuris vyks po keleto dienų. Povilas labai džiaugiasi galėdamas papasakoti apie savo pergalę tėveliui. Mokytojai labai patiko, kad jis šiuo klausimu padarė draugų apklausėlę ir ji palankiai įvertino visų pasiūlymus. Mokytoja nusprendė ketvirtadieniais, kai po baseino visi būna labai pavargę, namų darbų daugiau neužduoti.

Svarbu, kad vaikas jaustųsi, jog tėvai neabejingi jo sunkumams, kad jie pasirengę padėti jam rasti išeitį, užuot jį barę arba moralizavę. Taip jis išmoks kovoti dėl savęs autoriteto akivaizdoje.

Žodžiai, kurių nereikia, kai vaikas turi keblumų mokykloje:

„Mokytojas visada teisus!“ Kai vaiko požiūris ignoruojamas, jis mano, jog nėra jokio reikalo nei sakyti, ką galvoja, nei išsipasakoti savo tėvams.

„Tu teisus, mano vargšeli!“ Vaikas pasijunta auka, kuri viena negali susitvarkyti tam tikromis aplinkybėmis.

Ką šiandien veikei? Pažymių gavai? Kalbėti apie mokyklą

„Nieko ypatingo“, „ne, negavau jokio pažymio“… 10 metų Romos tėvai nusivylę jos atsakymais, kuriuos gauna paklausę, ką ji veikė mokykloje.

Jie suprato, kad mergaitė visus šiuos klausimus suvokia kaip kėsinimąsi į jos privatų gyvenimą. Taigi tėveliai nusprendė reguliariai pasikviesti pietų jos klasės draugų, nes pastebėjo, kad tokiomis akimirkomis pokalbis apie mokyklą užsimezga savaime. Džiaugdamiesi, kad pagaliau juos laiko ne įsibrovėliais, o maloniais pašnekovais, jie stengiasi kalbėti tik tuomet, kai Roma arba jos svečias klausia jų nuomonės apie vieną ar kitą mokykloje kilusį keblumą.

Kad vaikas tėvų ir vaikų pokalbių nelaikytų kvotomis, reikia jam parodyti, jog jus domina ne tik mokykloje pasiekti rezultatai, bet ir jo patirtis, nuomonė, nors galbūt ir skirtinga nei jūsų. Žodžių žaismas jį privers suprasti, kad geriausia save išreikšti bendraujant, o ne užspaudžiant informaciją.

Žodžiai, žudantys pokalbį: „Prarijai liežuvį?“, „Kokį pažymį gavai?“, „Namų darbus paruošei?“.

Ištrauka iš Madeleine Deny knygos “Savarankiškumas”.