Sintetika - kaip viskas prasidėjo?

Kaip jūs manote, kodėl žmogui atėjo į galvą mintis kurti pluoštus nuosavomis rankomis? Argi maža buvo šiltos vilnos, žvilgančio šilko ir minkštos medvilnės? Priemonių rankdarbiams parduotuvės Kasiulai.lt specialistai pasakoja sintetinio pluošto atsiradimo istoriją.

Daugiau nei prieš pusantro tūkstančio metų pasaulį valdė natūralūs pluoštai. Bet bėgant metams paaiškėjo, kad jų galimybės gana ribotos. Vilna šildo, gydo, bet veliasi ir ją ėda kandys. Medvilnė vėsina, leidžia odai kvėpuoti, bet labai glamžosi, pelija ir lengvai nusiskalbia. Šilkas užburia savo blizgesiu, bet yra labai brangus ir reikalauja ypatingos priežiūros.

Nuo šilko viskas ir prasidėjo. Pirmieji žmogaus bandymai išrasti ką nors naujo susiję būtent su noru išgauti „dirbtinį šilką“.

Pagaliau šis noras išsipildė! 1889 metais pasaulinėje parodoje, vykusioje Paryžiuje, šis atradimas sukėlė tikrą sensaciją! Atradimo autorius – prancūzų chemikas grafas de Šardone. Pagamintas iš skystos celiuliozės, apdirbtos šarmu ir rūgštimi, pasaulį išvydo pirmasis dirbtinis pluoštas – viskozė (lotyniškai viscosus – klampus, tąsus)! Viskozė blizgėjo, leido odai kvėpuoti ir gerai sugėrė drėgmę, priminė natūralų šilką!

Nuo 1910 metų jauna Amerikos firma „Diupon“ pradėjo pramoninę naujojo pluošto gamybą. Greitai viskozės paklausa ėmė viršyti pasiūlą, o kaina pasiekė pusės natūralaus šilko kainos. Augantiems pirkėjų poreikiams patenkinti buvo skubiai pastatytos 8 naujos gamyklos. 1930 metų pradžioje pagal gamybos apimtį „naujasis šilkas“ 7 kartus viršijo natūralųjį šilką! Bet tai buvo tik pradžia.

1937 metų vasarį Amerikos chemikas Willis Karozers gavo patentą pirmojo pasaulyje sintetinio pluošto – nailono - gamybai! W. Karozers sukūrė nailoną visiškai atsitiktinai, norėdamas išgauti sintetinį kaučiuką. „Stebuklingasis pluoštas“, kaip greitai buvo imta vadinti nailoną, skyrėsi nuo viskozės tuo, kad jis buvo gautas ne iš gamtinės medžiagos, o iš naftos perdirbimo produktų, tai yra jis buvo vien tik žmogaus rankų darbo rezultatas.

1939 metais „Diupon“ San Franciske vykusioje parodoje pristatė publikos teismui pirmąsias nailonines kojines. Tai buvo drabužių gamybos revoliucija! „Patvarios kaip plienas ir plonos kaip voratinklis“ kojinės turėjo milžinišką pasisekimą. Moterys tarsi išėjo iš proto – jų nesulaikė nei aukšta kaina, nei tai, kad kojines buvo nepaprastai sunku užmauti ant kojos, nei tai, kad jos sulipdavo šaltyje ir plėšiant jas nuo odos labai skaudėdavo. Grožis reikalavo aukų! Išradimas firmai „Diupon“ atnešė milžinišką pelną – vien tik pirmaisiais 5 gamybos metais buvo parduota 34 milijonai porų!

Nuo 1950 metų sintetiniai pluoštai auga kaip grybai po lietaus. Įkvėpti dirbtinio šilko išradimo sėkmės, chemikai nusprendė išrasti pluoštą, primenantį vilną. Ir ne tik panašų, bet ir tokį, kuris savo savybėmis pranoktų vilną. Pasakyta – padaryta. Pasaulį išvydo akrilas. Akrilas lengvesnis ir puresnis nei vilna, nebijo kandžių, bakterijų ir pelėsių, gerai išlaiko formą, nereikalauja specialios priežiūros – jį galima skalbti saklbimo mašinoje ir nereikia lyginti.

1953 metais anglai, tęsdami W. Karozers tyrimus, susintetina dar vieną revoliucingą pluoštą – poliesterį.

Poliesteris ne toks patvarus, kaip nailonas, bet užtai nesiglamžo, gerai išlaiko formą ir visiškai nepraleidžia drėgmės. Naujoji medžiaga tuoj pat išdžiūsta – vanduo nuo jos paprasčiausiai nuteka. Kompanija „Diupon“ nedelsdama nupirko visas įdomios naujovės gamybos teises – ir vėl neapsiriko.

1950 metų viduryje prasidėjo tekstilės pramonės revoliucija, kuri tęsėsi ištisus 20 metų! Šalin lygintuvus! Naujųjų medžiagų nereikia lyginti. «Skalbk ir nešiok!» – tai naujosios kartos audinių šūkis. 1960 metais akrilo gamybos apimtys sudarė 1 milijonų funtų per metus, o poliesterio – 800 tūkstančių funtų per metus. Pasaulį apėmė sintetikos bumas! Parduotuvių lentynos lūžta nuo nailoninių marškinių, kaproninių kojinių, akrilinių megztinių ir krempleno kostiumų.

Bet „Diupon“ neužmigo ant laurų. Po dešimties intensyvaus mokslinio darbo metų firma išdidžiai pristato išrankiai publikai savo eilinį atradimą – laikrą.

Laikra tokia elastinga, kad, išsitempdama 5-7 kartus, nepraranda sugebėjimo atsisatyti. Šalin gumą! Pasirodžius lykrai, modeliuotojai galėjo įgyvendinti praktikoje pačias drąsiausias svajones. Dingo ankšti korsetai – juos pakeitė moters dalią palengvinatys „body“, o nailonines kojines pakeitė elastingos pėdkelnės.

Bet laikas bėga, ir rinka diktuoja savo įstatymus. Augant pragyvenimo lygiui, pasikeitė pirkėjų poreikiai. Nusibodo nepraleidžiantys oro ir besielektrinantys audiniai. Akių nebedžiugina rėkiančios spalvos ir ryškus blizgesys. Žmonės rimtai susirūpino savo sveikata. Dabar jiems reikia komforto ir aukštos medžiagų kokybės.

Pirmosios kartos sintetika palaipsniui palieka sceną. Pardavimai smarkiai krinta. Būtina skubiai siekti naujos kokybės.