Meilė sau prasideda nuo tėvų

Tėvų meilė vaikui

Išsikalbėjus su drauge apie savo baimes, nusprendėme, kad didžioji dalis mūsų pasąmonėje tūnančių baimių kylą iš tolimos praeities, tiksliau iš vaikystės, o dar tiksliau – tėvų.

„Įsivaizduoji, sėdžiu darbe, nusprendžiau įlįsti į Facebook‘ą, – sako draugė, – ir čia jaučiu, kad kyla kažkoks nerimas ir prieš akis iškilo labai aiškus vaizdas, lyg iš už nugaros prieina šefas ir griežtu balsu klausia: „Ir kuo gi tu čia užsiimi darbo metu?“ ir taip trenkia man per pakaušį, net pajutau tą smūgį“.

Be abejo, visi mes bijome būti užklupti netikėtai, apkaltinti neatsakingumu ir taip toliau. „Čia reikalas sudėtingesnis, – tęsia draugė, – vaikystėje mano tėvas buvo labai griežtas, kuriam aš – jo mylimiausia dukra – turėjau būti geresnė už visus kitus. Dvejetas? Kaip tu galėjai? Kad pas tave būtų tik dešimtukai! Pamokų neišmokai, tingėjai, žaidei? Marš į kampą! Ir štai aš jau suaugusi, o jausmas, kad aš vis dar kažką „privalau“, liko. Dėl ko privalau? Dėl savęs ar dėl jo?“

Taip, mūsų tėvai į mus sudeda viską, ką mano esant geriausiu, tačiau ne visi tėvai apskritai žino, ką reikia sakyti vaikui, nors visi svajoja, kad jų vaikai užaugtų laimingi ir sėkmingi. Tai sudėtinga, nes pakankamai sunku rasti aukso viduriuką, kad vaiko neišlepintumėte, bet ir neįskiepytumėte nepilnavertiškumo jausmo.

Štai aš visą gyvenimą save laikau tingine, tai lyg neatskiriama mano dalis, aš jau pripratau prie to, ir net nesigėdiju. Nuo vaikystės mama mėgo kartoti tą žodį, o ir amžiną darbą, tvarkymąsi, nuolatinį fizinį veiksmą laikė gyvenimo kultu. Tas prarastas pasitikėjimo savimi jausmas, kai tu gali būti klasės lyderis, sėkmingas darbuotojas, gera namų šeimininkė, mama, ir vis tiek nepalieka pojūtis „aš blogesnė, nes tinginė“.

Kažkur perskaičiau, kad vaikystėje vaikui reikia demonstruoti meilę sau pačiam, teikti daugiau tėviškos ir motiniškos meilės, sakyti, kad mylime jį tokį, koks yra – na ir kas, kad dvejetukas, tu juk vis tiek pats geriausias, nebijok, mes su tavimi, tu šaunuolis.

Taip pat ne visi supranta, kad vaikas nekaltas dėl tėvų problemų, tačiau jie jas neretai išlieja ant pačių mažiausių ir silpniausių, kuriems tereikia dėmesio ir meilės, girdėti pagyrimus, būti reikalingiems tiems, kurie jiems tokie reikalingi, kuriuos jie taip myli ir visuomet mylės.

Nejaugi taip sunku pasakyti vaikui „mes laimingi, kad tu pas mus esi“, „eikš pas mus“, „prisijunk kartu“, „sėskis šalia“, užuot sakius „pasitrauk, atstok, palik ramybėje“, „nelįsk į suaugusiųjų reikalus“, „tu visai kaip motina/tėvas“.

Ar geriau vaiką auginti amžinoje vergovėje, ar dovanoti jam meilę, kuri nors ir šiek tiek išlepins, tačiau suteiks pasitikėjimo savimi? Ir nebūtinai tai bus užaugę snobai, kaip tik – tokie žmonės dažniau būna geri, dosnūs, nes tinkamai išauklėti, jie gerbia save, neleisdami sau netinkamų poelgių, nes myli save, ir būtent tokie žmonės traukia tik gera.