Kūdikio saugumas ir savarankiškumas

Kūdikio saugumas ir savarankiškumas

Sunku patikėti, kad ką tik gimę mūsų stebuklėliai per pirmus trejus savo gyvenimo metus jau turi įveikti tam tikras jiems skirtas užduotis. Kad jų asmenybės vystymasis įgautų ne bet kokią, o pačią tinkamiausią kryptį, svarbiausiais pagalbininkais esame mes, tėvai, globėjai, rūpintojai.

Ką tik gimęs kūdikis saugiausiai jaučiasi šalia savo mamos. Daug daug metų atgal vaiko nuolatinis buvimas šalia mamos iš tiesų buvo vienintelė galimybė jam išgyventi. Laimei, mums nereikia gyventi urvuose ir saugoti savo palikuonių nuo laukinių žvėrių. Tačiau gimę kūdikiai to nežino. Netikite? Kai mama dingsta iš vaikelio regos lauko, jam atrodo, kad mama tiesiog dingsta. Įprasta scena: kūdikiai labai įsiverkia mamoms nutolus, nors jos yra visai čia pat. Toks įspūdis, lyg jiems grėstų koks pavojus. Juk toks verkimas galėjo kadaise atkreipti dėmesį į vaiką ir išgelbėti jo gyvybę. Mamos skundžiasi: ir šilta, ir pavalgęs, ir sauskelnės pakeistos, o vaikutis verkia ir tiek. Vos paėmus ant rankų, kūdikis nurimsta – įvyksta mažas stebuklas. Štai Jums ir įrodymas: vaikas verkia ne dėl taip vadinamų išorinių priežasčių; vaikas dažnai verkia, nes vienas jaučiasi nesaugus. Pabandykite įsivaizduoti save: staiga Jūs patenkate į vieną didžiausių Amerikos oro uostų, nemokate anglų kalbos; nerimas nerealus, ar ne?; Jūs neverkiate – ką žmonės pasakys?, bet vidus Jūsų rėkia iš siaubo.Panašiai galėtų jaustis gimę kūdikiai. Mamos, kurios jautriai priima trapią kūdikio egzistenciją ir suteikia vaikui tiek savo artumo, dėmesio, meilės, kiek jam reikia, labai prisideda prie vaiko saugumo jausmo formavimosi. Atminkite: kiekvienam vaikeliui reikia skirtingo „kiekio“ viso šito gėrio. Bet visiems be išimties vaikams reikia daug besąlyginės meilės, dėmesio, artumo!

Tik saugus vaikas gali pradėti domėtis aplinkiniu pasauliu ir juo pasitikėti. Aš taip pat nevengiau savo sūnaus nei ant rankų nešioti, nei sūpuoti, nei myluoti, nei būti šalia. Tiek, kiek jam reikėjo. Kai ruošdavau pietus ar vakarienę, vaikelis būdavo šalia kėdutėje. Kai eidavom pasivaikščioti į lauką dažnai net vežimo neimdavau: ant rankų, iš pačios saugiausios sūnui vietos, jis puikiausiai galėjo tyrinėti pasaulį. Negalvokit, kad man tai buvo visada patogu. Bet aš juk buvau vaiko priežiūros atostogose, todėl galėjau sau leisti maksimaliai patenkinti vaikelio poreikius. Rezultatas – saugiai besijaučiantis vaikas, kuris neišsigąsta, kai dingstu iš akiračio. Tokiu būdu sūnus mokosi pasitikėti manimi. Tai ypač svarbus vaiko asmenybės formavimosi pagrindas. Vaikučiai turi išmokti pasitikėti suaugusiais, o mes jiems turime padėti: kai jie yra paguodžiami, paimami ant rankų, nešiojami, jie jaučiasi saugiai ir yra ramūs. Vaikai pradeda suprasti, kad santykiai su kitais žmonėmis gali būti malonūs, smagūs, žaismingi. Vaikai pagaliau įsitikins, kad grėsmės jų gyvybei nėra. Beje, mamytės, kurios naudoja nešiokles, vaikjuostes ar slingus labai padeda vaikeliams jaustis saugiai.

Paskutinių tyrimų duomenys leidžia daryti kraupią, bet logišką išvadą: vaikai, kurie dažnai vežiojami vežimėliuose veidu į išorinį pasaulį, išgyvena didelį nesaugumo jausmą. Tai natūralu, todėl, kad mažylis labiausiai nori matyti savo mamytės ar tėvelio vaizdą. O kai jie yra regos lauke, tuomet galima pasidomėti ir paukšteliais danguje. Taigi neskubėkite vaikui rodyti pasaulio, kai jis bus tam pasiruošęs, stebės jį pats!

Kaip supratote, per pirmuosius gyvenimo metus vaikai iš tiesų atkakliai priešinasi išsiskyrimui su mama ar kitu jį globojančiu žmogumi. Tačiau tai nėra nei dėmesio troškimas, nei vaikiškos manipuliacijos. Verksminga reakcija į išsiskyrimą su mama – tai normali ir sveika vaikelio reakcija. Susirūpinti reikėtų, jei kūdikis nereaguoja, kai mama pasišalina. Mažylio apatiškumas reikštų jo pasidavimą dažnoms frustruojančioms situacijoms, t.y. vaikas, nesulaukdamas dėmesio, meilės, šilumos ir artumo, liaujasi viso to laukti ir demonstruoja didelį abejingumą aplinkiniam pasauliui. Tokios reakcijos labai būdingos kūdikiams, kuriems likimas lėmė augti globos namuose.

Svarbu žinoti, kad maži vaikai nesigilina į priežastį, dėl kurios mamos nėra šalia. Jiems nesvarbu, ar mama išeina trumpam į kitą kambarį, ar mama važiuoja į parduotuvę, ar išvažiuoja savaitgaliui. Tokių laiko skirtumų suvokimui reikia trejų – ketverių gyvenimo metų patirties. Todėl per pirmus gyvenimo metus bet koks išsiskyrimas su mama vaikui iš tiesų yra labai skausmingas. Psichologai rekomenduoja įvertinti situaciją ir pagalvoti, ar ta priežastis, dėl kurios kūdikis išgyvens išsiskyrimą su jam reikšmingu žmogumi, yra verta mažylio kančių.

Kai tik vaikai pradeda jaustis saugiai savo aplinkoje, jie pradeda tyrinėti pasaulį. Specialistai tvirtina, kad kuo mažesnis vaikas, tuo jis jautresnis aplinkai. Prisimenu, kai pirmą kartą sumanėme su vaikeliu atsipūsti ir išvykome į Birštoną, sūnui buvo pusė metų. Nepaisant mamos ir tėčio buvimo šalia, prabudęs mažylis naktį taip nusigando naujos aplinkos, kad padėjo tik jo mylimi dekutis, barškutis ir keliasdešimt minučių sūpavimo ant rankų. Jei jau išsiruošėte su mažyliu į svečius su nakvyne, būtinai paimkite ką nors iš jo aplinkos.

Atkreipkite dėmesį į dauguma vienmečių – dvimečių: kai jie pakliūna į svetimą aplinką, sukiojasi arti mamos, kiti paprašo dar pažįsti. Ir kai tik vaikas pasijunta saugiai, jis pradeda domėtis nauja aplinka, įsidrąsina, dūksta ir žaidžia. Dažnai mamos sako: va, mano vaikas vėl sugrįžo. Tai patvirtina saugumo jausmo reikšmę vaikams. Būkime atidūs ir jautrūs augančiai vaiko asmenybei.

Saugumo jausmo formavimąsi teigiamai veikia bendravimas su kūdikiu nuo pirmųjų dienų.Nors mažyliai bendrauti su suaugusiais pradeda daug vėliau nei mums to norėtųsi, kūdikiai jau nuo pirmųjų mėnesių siekia bendravimo. Kai kurie tėvai turi labai pasistengti kalbinti nuolat tylintį vaikelį. Tačiau tai iš tiesų labai svarbu. Suaugę turėtų nuolat bendrauti ir atsiliepti į vaiko siunčiamus signalus. Puikiai prisimenu pirmąjį pusmetį, kai sūnaus atgalinis bendravimas su manimi buvo pakankamai skurdus. Tačiau aš nepaliaujamai su juo šnekėjausi: pasakojau, kad plaunu grindis, pasakodavau, kaip gaminu valgyt, ką matom pro langą, kokios spalvos rūbelius rengiu ir pan. Ir daug dainavau. Vienas iš būdų, palengvinančių bendravimą su kūdikiais ir padedančių formuoti abipusį pasitikėjimą – tai kūdikių ženklų kalba (baby sign language), apie kurią galėjote paskaityti spalio mėnesio žurnale. Ženklų kalba apjungia gestus, garsus ir mimiką. Tai mažyliams, dar negalintiems kalbėti, yra vieninteliai komunikacijos instrumentai. O abipusis pasitikėjimas be abipusio bendravimo praktiškai neįmanomas.

Tyrimais nustatyta: kuo saugiau vaikas jausis vaikystėje, tuo lengviau vėliau prisitaikys prie socialinio pasaulio, geriau supras save ir kitus žmones. Priešingu atveju, vaikystėje patirtas nesaugumo jausmas skatina vaiko neigiamą požiūrį į save, trukdo siekti pozityvių santykių su kitais ir sėkmingai prisitaikyti. Teko bendrauti su trisdešimtmečiu klientu, kuris, dėl išgyvento didelio nesaugumo jausmo vaikystėje (tėvų skyrybos, pastovi motiniškos besąlyginės meilės ir dėmesio, šilumos stoka, ankstyvas išėjimas iš namų), jaučiasi menkaverčiu ir nuolatos abejoja savimi, savo sugebėjimais gyventi sąmoningą atsakingo suaugusiojo gyvenimą, todėl atrado vienintelį būdą „išgyventi“ – melą. Tokie skaudūs pavyzdžiai patvirtina tėvų atsakomybę už vaikų ankstyvąją patirtį ir jų tolesnę asmenybės raidą.

Nuo pasitikėjimo savimi link savarankiškumo

Vadovaujuosi tokia taisykle: nedaryk už vaiką to, ką jis pats gali padaryti. Tikiu, kad tokiu būdu padedu sūnui pasitikėti savimi, mokytis savarankiškumo ir formuoti savęs efektyvumo jausmą, kuris bus ypač reikalingas suaugusiųjų pasaulyje. Jausmas AŠ GALIU ne tik didina savęs pasitikėjimą, bet ir padeda efektyviau prisitaikyti esant sudėtingesnėms sąlygoms. Kitaip tariant, malonūs išgyvenimai, pergalės ir pasiekimai vaikystėje didina augančios asmenybės dvasinį atsparumą įvairiems gyvenimo iššūkiams.

Sūnus labai džiaugiasi, kai įjungia kambaryje toršerą arba naktinę lempą. Prieš valgį jis pastato savo staliuką ir kėdutę į reikiamą vietą, suneša indus. Net šaukštą pats gali pasiimti. Su šypsena veide stebiu, kaip susikaupęs mano nykštukas neša indelyje savo rytinę grikių košę, deda ją ant staliuko, sėdasi į kėdutę, ima šaukštą ir pradeda valgyt. O aš šūkteliu linksmai, kad palauktų manęs. Kai palinkiu „skanaus“, gaunu atgal „aaatiutiu“. Kai nuo saldainio lieka popierėlis, sūnus nueina į virtuvę jo išmesti. Savo sauskelnes taip pat išmeta į šiukšlių dėžę. O prieskonių birinimas ruošiant maistą bei kavos bėrimas į mano mėgiamą puodelį su katinais – tai jau mūsų ritualai. Sūnus padeda krauti malkas į karutį, kiekvieną (su retom išimtim) vakarą sutvarkom žaislus, vasarą kartu laistydavom gėles. Beveik visada jis eina pats, jei mieste turim reikalų. Kai reikia eiti laiptais, jis eina. Stengiuosi neskubinti jo, nebent vėluočiau į darbą. Nesitikiu iš vaiko visuomet tinkamo tam tikros veiklos išpildymo. Man nesunku sušluoti jo išbertą druską ar kavą. Sūnaus džiaugsmas dėl jo padarytų darbų atperka tas kelias tvarkymosi minutes. Dvimečio sūnaus savarankiškos veiklos sąrašas tikrai ilgas. Tačiau Augustinas nėra išskirtinis vaikas. Tiesiog aš jam leidžiu daug ką daryti pačiam. Ir ne visada man tai būna patogu. Ir tai užima laiko. Kartais pamokau atlikti kokius nors veiksmus efektyviau, bet neužgožiu vaiko patyrimų savo patirtimi. Reikia sudaryti galimybes leisti vaikui daryti tai, ką jis jau gali padaryti. Būkite jautrūs vaiko gebėjimams. Būkite jautrūs vaiko augimui. Nes dar vakar jis negalėjo lipti laiptais, o šiandien tą daro puikiai ir be pagalbos. Pasidžiaukite vaiko pasiekimais. Pvz. kai mažylis jau nulaiko pieštuką, jis dar negali „gražiai” nupiešti, bet yra vertas paskatinimų: „Tau puikiai sekasi laikyti pieštuką. Galim dabar drauge piešti.”. Dar labai svarbu pastebėti, kaip vaikas susitvarko su viena ar kita jam nauja veikla. Pvz. kai vaikas tik mokosi vaikščioti ir pirmuosius kartus perlipa slenkstį nenugriuvęs, galima pasakyti: „Tu labai atidus, kai eini per slenkstį. Pasilaikai, todėl nenukrenti. Šaunuolis!“.

Parengė Tėvų ir vaikų santykių psichologė Ramunė Želionienė. Psichologės R. Želionienės tinklaraštis Vaiko pasaulis