Kaip bendrauti su ikimokyklinuku

Kaip bendrauti su ikimokyklinuku?

Mes įpratę kalbėtis su suaugusiaisiais, mėgstame pajuokauti ar ironizuoti, tikimės logiškų paaiškinimų, kai ko nors klausiame. Visa tai puikiai tinka bendraujant su bendradarbiais ar draugais, bet ne su vaikais: 2-3 metų vaikai viską supranta pažodžiui, tad ironiją irgi priima kaip tiesioginį pasakymą, o loginio mąstymo kol kas jie nėra įvaldę taip, kaip suaugusieji. Čia pateikiama keletas patarimų, kaip išmokti geriau susikalbėti su savo vaiku, kad jis išgirstų, ko iš jo norime.

1. Išgirskite, ką sakote vaikams.

Tai, ką jūs kalbate su vaikais, yra labai svarbu, nes vaikai panašūs į kempinę: jie sugeria viską, ką girdi ir mato, ir šis procesas niekad nesustoja. Net ir tada, kai jums atrodo, kad jie nesiklauso.

Vaikai nežino, kas yra sarkazmas ir ironija, net jei jums atrodo kitaip. Jeigu sakote: „Nesikraipyk kaip beždžionė“, spėkite, ką daro vaikas? Taip, jis pradeda kraipytis kaip beždžionė. Jeigu sakote: „Nustok lakstyti“, vaikas išgirsta: „Lakstyk“, ir daro būtent taip.

Taigi, turite nepamiršti, kad vaikų mąstymas kitoks, tad formuluokite prašymus pozityviai. Suteikite vaikams galimybę būti geriems. Pavyzdžiui, užuot sakę: „Nevalgyk saldainių”, sakykite: „Paragauk šitų skanių morkyčių“. Užuot sakę: „Kodėl tu šauki?“, sakykite: „Dabar pakalbėkime tyliai“.

Pozityvūs prašymai yra panašūs į hipnozės techniką, vadinamą įsakymų įtvirtinimu. Tai labai veiksminga technika. Tiesiog pakeiskite negatyvius teiginius pozityviais, ir pamatysite, kaip keičiasi vaiko elgesys.

2. Neklausinėkite „Kodėl?“

Nejau jūs iš tiesų galvojate, kad vaikas yra pajėgus racionaliai ką nors paaiškinti? Pavyzdys: Linutė užgavo savo mažąjį broliuką. Mama jos klausia: „Kodėl jį užgavai?“ Linutė tikrai neatsakys: „Na, aš žaidžiau su plastilinu, norėjau nulipdyti šuniuką, bet man neišėjo, todėl nusivyliau ir nusiminiau. Šalia gulėjo brolis, todėl savo pyktį išliejau jam.“

Taigi, prisiminkite: vaikas nepateiks racionalaus elgesio paaiškinimo, tad to ir neieškokite.

Geriau klauskite: „Kaip?“ Pavyzdžiui, Linutės galima paklausti: „Tu užgavai savo broliuką. Kaip dabar jautiesi?“ Vaikas gali susigėsti arba ignoruoti jūsų klausimą – visa tai normalu. Galite dar paklausti: „Gal galima daryti ką nors kita, kai supyksti?“, ir pasiūlyti priimtinų sprendimų, pavyzdžiui, mušti pagalvę arba būgną.

3. Kreipkite dėmesį į svarbius dalykus, kiti išsispręs savaime.

Jūsų vaikas vienaip ar kitaip elgiasi dėl priežasties, kuri yra jam svarbi. Dažniausiai nesigilindami galvojame, kad vaikas blogai elgiasi tyčia, nes tiesiog „nenori“ būti geras. Ir, žinoma, puolame jį „auklėti“ bausmėmis. Tai esminė mūsų klaida. Maži vaikai tikrai nori patikti savo tėvams ir dėl to daug ką padarytų. Devyniais atvejais iš dešimties vaikai blogai elgiasi tada, kai atsiduria grėsmingoje situacijoje. Skirtingai nuo mūsų, jie dar nežino, kaip susidoroti su tokiomis nemaloniomis emocijomis, kaip baimė ar pyktis. Tuomet jiems reikia mūsų pagalbos ir pozityvaus dėmesio.

Taigi, mūsų užduotis nėra sustabdyti vaiko pykčio priepuolį, šaukimą ir kitą erzinantį elgesį, tačiau leisti jam pasijusti saugiam. Leiskite vaikui pajusti, kad jis yra saugus ir jūsų meilė jam niekur nedings.

Pažvelkite į situaciją vaiko akimis: pavyzdžiui, jūs norite išeiti ir praleisti vakarą ne namuose. Retkarčiais pailsėti yra visiškai suprantamas noras. Tačiau vaikas tai mato maždaug taip: „Mama mane palieka, ir kai ji išeis, kas mane pamaitins? Kas mane apsaugos? Kas mane mylės? Aš turiu jos neišleisti. Tam, kad išgyvenčiau.“

Aš neperdedu. Yra vaikų, kurie užaugę gali prisiminti ir papasakoti, kaip jie jautėsi, kai tėvai turėdavo išeiti.

Tad ką turite padaryti jūs – tai pirmiausia užtikrinti saugumą. Galite pasakyti: „Žinau, kad tu liūdi dėl to, kad turiu išeiti, bet kai aš sugrįšiu, mes galėsime… (paskaityti kartu knygutę, suvalgyti ką nors skanaus, kartu pažiūrėti filmuką ir t. t. – tai, ką vaikas labiausiai mėgsta).“ Tada tiesiog išeikite. Vaikams reikia pajusti, kad jūs išeinate, o vėliau būtinai sugrįžtate.

Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė – Psichoterapija-jums.lt