Automobiliu po Skandinaviją

Automobiliu po Skandinaviją

Tindirindi.lt lankytoja Brigita pasakoja apie savo kelionę automobiliu po Skandinavijos šalis. Įspūdingas pasakojimas apie kvapą gniaužiančią gamtą, vaizdus ir naudingi pastebėjimai.

Trumpa kelionės statistika

  • Kelionės pradžia: 2009.06.13
  • Kelionės pabaiga: 2009.07.04
  • Kelionės trukmė: 3 savaitės
  • Kelionės tikslas: pamatyti kuo daugiau…
  • Keliavimo būdas: nuosavu automobiliu
  • Nuvažiuota: ~ 9000 km
  • Kelionės reziumė: viskas būtų atrodę gražiau, jeigu būtų pigiau…

Kelionės maršrutas

Kelionę pradėjome planuoti dar sausio mėnesį. Žemėlapiai, maršrutai, keltų bilietai, lankytinos vietos, turistiniai gidai, kuro kiekis ir kaina bei pinigų suma, kurią būtinai reikia turėti – visa tai, ką turėjome suplanuoti ir gauti kuo daugiau informacijos iki kelionės pradžios. Iš anksto nesirūpinome tik nakvynėmis, nes nežinojome, kurioje vietoje kuriuo metu atsidursime. O kadangi kempingų šiuose kraštuose visa gausybė, tai net nedvejojome, kad dėl nakvynių problemų neturėsime.

Taigi, užsisakę keltų bilietus, nusipirkę palapinę, kalnų batus, automobilinį šaldytuvą ir krūvą maisto, 2009-ųjų metų birželio 13-osios rytą pajudame iš Vilniaus. Pilnut pilnutėlė ne tik automobilio bagažinė, bet ir galinė sėdynė. Žodžiu, jei važiuotumėme ne dviese lengvojo automobilio būtų per mažai.

Pirmąją kelionės dieną oras tikrai nedžiugina. Visus 700 km nuo Vilniaus iki Talino lietus tiesiog merkia. Gerai, kad man vairuoti nereikia, tai atsilošus ant šiltos sėdynės galiu snūduriuoti. Vis galvoju, kad reikia pratintis prie niūraus lietaus, nes ne į šiltus kraštus važiuojam.

Atvykę į Taliną vis dar turėjome viltį pasivaikščioti po miesto senamiestį, tačiau lietus mus ir čia atsiveja. Gerai, kad jau esame Taline buvę! Kadangi daugiau nieko nebelieka, vakarą praleidžiame viešbučio kambaryje. Ryte laukia ankstyvas keltas į Helsinkį. Po poros valandų kelionės jūra pasiekiame Helsinkio krantus. Čia nors ir apsiniaukę, bet jau nebelyja! Valio!!! Kadangi tai, kas lankytina Suomijos sostinėje jau esame matę, išvažiavę iš kelto iškart lekiame Rovaniemi kryptimi. Tiesą sakant, pakeliui tikėjomės gražesnių vaizdų…Bet oras čia mus jau netikėtai lepina, tad nusprendžiame nakvoti palapinėje. Po nesutemusios nakties toliau miname šiaurės link. Ir pirmoji mūsų ilgesnė stotelė – Rovaniemi. Mums čia svarbus ne tiek Senis Šaltis, suomiškai vadinamas Youlupukki, kiek poliarinio rato kirtimas, pakelėse ir ant kelio vangiai vaikštantys šiaurės elniai, besikeičianti gamta ir nebenusileidžianti saulė.

Dar vieną naktį praleidę Suomijos kempinge, birželio 16-osios popietę pasiekiame mūsų pirmąjį tikslą – Nordkapą. Jis mus pasitinka be galo vėjuotas su 5 laipsniais šilumos. Tenka trauktis pirštines ir žieminę striukę. Va ir mano vasaros atostogos! Bet čia būnant apima neapsakomas jausmas. Mes juk ant pasaulio krašto!!! Tiesa, dar reikia paminėti, kad Nordakape mane sužavi skulptūros „Pasaulio vaikai“.

Kadangi apsiniaukę ir visiškai aišku, kad čia mums vidurnakčio saulės pamatyti nepavyks, praleidę popietę lekiame toliau. Pakeliui akį traukia iš kalnų trykštantys upeliai ir kriokliukai, kur ne kur boluojantis sniegas, lyg ir primenantis pavasarį, pievose besiganantys į elnius panašūs gyvūnai, rupšnojantys rudą kalnų žolę, žvejų sodybos, kurių kiemuose ant žaginių šiaurės vėjo gairinamos džiūsta sukabintos menkės. Man sunku įsivaizduoti, kaip žmonės čia gyvena, nes viskas persmelkta šalčio. Bet vaizdai tikrai verti dėmesio!

Vėlai vakare apsistojame kempinge netoli Altos, nes kitos dienos pirmasis tikslas – Altos muziejus. Labai norėjau jį aplankyti ir nenusivyliau. Muziejus garsus šalia Altos upės aptiktais akmens amžiaus Komsos kultūros radiniais, siekiančiais apie 7000 m. pr. Kr. Čia dar pasižiūrime įdomų filmuką apie Norvegijos metų laikus ir lekiame Tromsės link. Tiesa, reikia paminėti, kad nuo šios dienos mus lydi puikus oras. Kol kas gyvename pavasariu, apie 16 laipsnių šilumos ir saulė, saulė, saulė!!! Ir patys vietiniai džiaugiasi gražiu oru!

„Šiaurės Paryžiumi“ vadinamas Tromsės miestas yra didžiausias Skandinavijos užpoliarės miestas. Tik įvažiavus, akį patraukia galingas tiltas, vedantis į miesto centrą. Pasistatome automobilį ir einame pasivaikščioti. Nepamačiau čia kažko tokio, kas mane labai sužavėtų, bet miestas gražus ir jaukus. Išvažiuodami dar užsukame į Arkties vandenyno katedrą. Labiausiai nustebina, kad už įėjimą į katedrą reikia susimokėti. Bet kaip vėliau paaiškėjo, nemokamų objektų pas juos apskritai nėra. Kur beeitum ir kur bestatytum mašiną, tenka pakloti gan padorią sumelę.

Iki šiol dar buvome neapsisprendę, ar važiuosim į Lofoteno salas. Tačiau sudėję pliusus ir minusus, nusprendžiame šį kartą jas aplenkti. Joms reikėtų dar kelių dienų, kurių mes neturime, nes laukia dar daugybė mūsų žemėlapyje pažymėtų objektų, kuriuos tikrai norime aplankyti. Tad sukame Narviko link. Pakeliui stabtelėti priverčia nuostabūs vaizdai.

Narvikas man nepasirodė kažkuo ypatingas miestas, išskyrus kelias įdomias skulptūras. Tad pasivaikčioję čia porą valandėlių, miname Norvegijos pietų link. Pakeliui jau įprasti pietūs pakelės aikštelėje, kurios pasižymi idealia švara ir tvarka. Kai kurios jų su tokiais vaizdais, kad tiesiog niekur nesinori ir važiuoti. Gali sėdėti ir grožėtis viskuo, kas aplinkui. Kava iš termoso, sumuštiniai ir konservai – jau įprastas mūsų pietų stalas. Pasistiprinam ir vėl į mašiniuką. Likusią dienos dalį laukia tik ilga kelionė Trondheimo link. Čia tikrai yra kur akis paganyti, tik aplinka man kažkokia labai nejauki pasirodo. Labiausiai miestą garsina Nidaro katedra. Tai romaninio ir gotikinio stiliaus šventovė, kuri yra didžiausias Norvegijos viduramžių statinys. Kitas vertas dėmesio objektas – rekonstruoti spalvingi Bryggeno pastatai, puošiantys Nidelvos upės krantinę.

Naujos dienos tikslas – Atlanto vandenyno kelias. Šis kelias salelėmis ir šcherais per dvylika tiesiog jūroje pastatytų žemų tiltų vingiuoja iš Alveroy į Kristiansundą. Tiesą sakant, įspūdį palieka vienintelė viso kelio dalis, kuri ir rodoma visuose žurnaluose, knygose ir lankstinukuose, pasakojančiuose apie šį kelią.

Negaišdami laiko, šiuo keliu riedame jau visiems gerai žinomos vietos link. Trolių kelias su vienuolika staigių posūkių – vieta tikrai verta dėmesio. Krioklys, tiltas, slėnis, kalnų galybė – čia mus žavi viskas. Vienintelis trūkumas – čia jau labai daug žmonių. Iki šios dienos dar nebuvome sutikę nei vieno ekskursinio autobuso ir savo tautiečio, o čia jau automobilių numeriai juos išduoda.

Neužilgo vėl atsiveria vaizdelis iš paveiksliuko – Geirengerfjordenas. Matyt todėl, kad visur jis vadinamas Norvegijos fiordų fiordu, Norvegijos fiordų perlu ir panašiai, iš jo tikėjausi kažko daugiau. O gal jau man pačiai įspūdžių per daug!?

Nakvynę randame visai nedideliame kempingėlyje pas kažkokį ūkininkėlį. Kaina nedidelė, o vaizdas iš terasėlės į kvapą gniaužiančio grožio slėnį. Gurkšnodami gardųjį lietuvišką alutį, kurio vis dar turime jau tuštėjančioje bagažinėje, kuriame rytojaus planus, nes vis dar nežinome kur link pasuksime. Kadangi jau kelintą dieną esame užsidegę lipti į kalnus, nusprendžiame tai padaryti Jotunheimeno nacionaliniame parke. Šiame parke yra didžiausios Norvegijos kalnų viršūnės, siekiančios per 2300 m ir didingieji ledynai. Kalnyne gausu pėsčiųjų takų, kuriuos jungia kalnų trobelės. Mes pasirenkame tą, iš kurios galima nukakti iki Bessegeno kalnų keteros, kuri iškilusi tarp žalių ir mėlynų kalnų vandenų. Gaila, bet nežinodami laivo, kuris nugabena iki reikiamos trobelės grafiko, pavėluojame, tad nusprendžiame kopti atbuliniu maršrutu. Bet keteros nepasiekiame… Tačiau mums tai ne tiek svarbu, nes įspūdžių ir taip pakanka. Grįžtame pavargę, bet laimingi, kad pavyko įveikti kalną! Ten dar gausu sniego ir užšalusių ežerėlių.

Diena ir vėl į pabaigą. Vėl ieškome kempingo ir kuriame rytojaus planus, o juose – kelionė išgarsintu Flamo geležinkeliu. Teigiama, kad maršrutas nuo Flamo iki Myrdalio atveria visą Norvegijos grožį, kuriame slypi kalnai, kriokliai ir vaizdingi kaimeliai. Gerai, kad traukinys ką tik nuvažiavęs ir mes užeiname į ten esantį muziejų (tiesa, nemokamą!). Čia rodo filmuką su matomais vaizdais per traukinio langą. Mums jau viskas ir dar daugiau matyta, o be to ant sienos pakabintame žemėlapyje pamatome, kad visai šalia geležinkelio eina kelias, kuriuo galima važiuoti automobiliu. Mes taip ir nusprendžiame padaryti. Ir nepasigailime! Tiesa, viso maršruto, kuriuo važiuoja traukinys, mes nenuvažiuojame, bet mums pakanka. O svarbiausia sutaupyti net keli šimtai litų! Apsisukame, ir miname Bergeno link. Pakeliui vėl žvilgsnį prikaustantys vaizdai – fiordai, kriokliai, slėniai.

Nakčiai apsistojame vėl pas ūkininką, likus apie 60 km iki Bergeno, nes taip pigiau. O namelis šį kartą mus nustebina. Čia net tik ideali švara ir tvarka, bet ir nepaprastas interjeras sukurtas! Daugiau tokio grožio matyti ir neteko. O per tris kelionės savaites matėme tikrai daug kempingų. Vieni jų tikri skruzdėlynai, kur žmonės lipa vieni kitiems ant galvų (mes tokių iškart vengdavome, tačiau porą kartų neturėjome kito pasirinkimo, tad teko pasilikti), kiti tiesiog ūkininko kieme stovintys keli namukai, treti – savitarnos – kai pats apsitarnauji, o pinigus palieki dėžutėje, taip ir nepamatęs, kas ir kada juos paėmė. Tačiau švara vyrauja visur! Visur randi ir šaldytuvą, elektrinę viryklę, kartais virtuvėlėje būna kriauklė bei šaltas vanduo.

Taigi, ankstus birželio 23-osios rytas Bergene. Apsiniaukę, bet lietus tik dulka. Pirmiausia, žuvies turguje suvalgau didelį skanų sumuštinį su jūros gėrybėmis, paragaujam banginio. Pasistiprinę, lekiame ieškoti funikulieriaus. Paieškos netrunka, o vaizdas iš viršaus neaprėpiamas.

Apskritai, Bergene yra ką pamatyti ir malonu pasivaikščioti, žinoma jeigu nemerkia lietus. Mes daugiausia laiko praleidžiame mediniame Bergeno senamiestyje ir Bryggeno prieplaukoje.

Ir žinoma, kokia kelionė po Norvegiją, jeigu neaplankysi Preikestolen uolos ir neužlipsi ant Kjerag akmens! Dar dvi dienas ir skiriame šiems objektams. Tiesa, reikia pažymėti, kad kempingų kainos prie šių lankytinų vietų išaugusios kone dvigubai nei mokėjome anksčiau. Tačiau drįstu teigti, kad Lysebotn kempingas prie Kjerag tikrai vertas 100 Lt už vietą palapinei. Čia be galo gražu!

Dar tą patį vakarą, nulipę nuo Kjerag, pasiekiame Kristiansandą. Mes jau Norvegijos pietuose! Jaučiame, nes temperatūra siekia net 30 šilumos. Per tokį karštį kitą dieną žvalgomės ir po Oslą. Čia aplankome tik pagrindinius objektus, nes dar norime pasiekti Kopenhagą ir pasilikti trejetą dienelių poilsiui.

Kopenhaga man nepalyginimai gražesnė ir mielesnė nei Oslas. Tik kainos stipriai kandžiojasi, tad kad ir kaip gražu ir miela čia bebūtų lekiame į Švediją ieškoti pigesnės nakvynės. O ko vertas 16 km ilgio tiltas, jungiantis Danijos sostinę Kopenhagą ir Švedijos miestą Malmo! Tokia galybė! Švedijoje radę jaukų kempingą, praleidžiame jame likusias tris naktis. Deginamės, žvejojam, ilsimės.

Maršrutas įveiktas! Susikrovę jau apytuštę bagažinę ir didelį įspūdžių bagažą, ankstų liepos 3-iosios rytą judame Stokholmo link, o iš čia – į Rygą. Tariame sudie kalnams ir fiordams, upėms ir kriokliams, didingiems tuneliams ir tiltams…

Ir pabaigai trumpa kelionės buhalterija (dviese lengvuoju automobiliu; 1 NOK~0,4 Lt):

  • Tunelis, vedantis į Nordkapą – 2×192 NOK (įvažiuojant ir išvažiuojant);
  • Įvažiavimas į Nordkapą – 430 NOK (bilietas galioja dvi dienas);
  • Altos muziejus – 170 NOK;
  • Arkties katedra – 60 NOK;
  • Funikulierius Bergene – 140 NOK;
  • Keliai ir tuneliai – nuo 10 NOK iki 95 NOK;
  • Keltai – nuo 57 NOK iki 115 NOK;
  • Nakvynės – (namukuose) nuo 200 NOK iki 500 NOK, (palapinėje) nuo 140 NOK iki 230 NOK + dušas nuo ~10 NOK (skirtingas duodamų karštam vandeniui minučių skaičius).
  • Keltas į Daniją – apie 110 Lt; tiltas Danija-Švedija – apie 130 Lt;
  • Išleista kurui apie 2300 Lt.

Parengė Brigita Meiduvienė